M.Lermontovas “Kalnas”

Pernakvojo kalnui ant krūtinės
Aukso ūkana kaip debesėlis;
Ryt anksti nuskrido pasikėlus,
Žaisdama linksmai šviesoj mėlynės;
Bet raukšlelėj pasiliko lašeliukas
Pėdos milžinui senajam. Rasti
Vienas stovi, liūdnas susimąstė
Ir dykynėj verkia patyliukais.