Kai Urvena pavasariais patvinsta ,
Ir kunkuliuoja upėje vanduo ,
Nuo šlaitų šaltinėliai trinksi-
Tik pasitraukite nuo kelio ,
Rodos, tuoj tėkmė nušluos…
Nušniokščia,ežeras ją pamyluoja…
Lyg susigėdus dėl savo aistros
Ramia srove akmenėlius čiūčiuoja
Po medžių šaknimis-urvuos.
Gyvenimas prabilti šaukia ,
Dainuoti su visais ,čia perinčiais ,
Visu balsu…Bet, ar kas girdi ,
Jeigu vėjas medžių išvartose kaukia
Ir šiaušia smilgų šluoteles laukuos.
2008
Ant stogo vėtrungės-gaideliai
Ir kiti čiulbuonėliai keliami ,
Kad pasakytų vėjo kelią ,
Atspėtų jo visas kryptis…
Čia vėtrungės nėra, tik pažiūriu ,
Kaip virpa drebulės šakelė ,
Kai papučia pietys,
Į ežerą bangų skaičiuot einu.
Dabar ruduo ir jos nereikia-
Į langus švokščia vėjas atšiaurus.
Patvoryje pasveikinu
Tarsi naujai pražydusius ,
Rausvom-gelsvom kepurėm
Jau pasipuošusius klevus…
Jeigu šermukšnio uogos dera ,
Žinau,žiema ilgokai užsibus.
Žarstysiu tarsi praeitį
Baltučio sniego vėjaputinius ,
O kartais bėgsiu paknapstom ,
Kad laiko nematyčiau ,
(Gal pasivijus sulaikyčiau) ,
Kuris- kaip vėtrungė ,
Pasisukiojęs -dingsta iš akių.
2008
Prie pilkapių prigludę
Ir gamtos paminklai-
Tvorelės ,dar iš neseniai žaliavusių
Ir tų pačių miškų.
Tie patys lauko akmenys ,
Giliai į žemę įsikirtę ,
Ir taip arti vandenyje
Jų sielos atvaizdas-dangus.
Čia gėlių puokštės niekas nepadėjo-
Atplukdė vėjo gūsis pasroviui.
Nuo šlaito byra baltas smėlis ,
O saulės spinduliai palydi
Lyg artimųjų ašarų lašai.
Paminklai visada graudina ,
O čia -kokia didybė, gyvastis…
Dėkoju ,kad esu užgimus ,
Tarsi neegzistuoja net mirtis.
2008
Kada su savimi kalbu ,
Niekuomet nemeluoju-
Kai vaikštau po miškus ,
Mąstau eilėm.
Upelių srovele
Širdis dainuoja
Ir krinta ašarų lietus dažnai.
Sustoja akys ,
Kai pašlaitė
Pasidabina gėlėmis
Arba nukritusiu lapu
Ir siela medžių kalbą atkartoja ,
Su akmenėliais
Nuoširdžiai kalbu.
Papasakoju arba padainuoju ,
Paklausiu, ko gyvenime nesuprantu ,
Paglostau seną kelmą ,
Samanotą akmenėlį ,
Rasos laše nuskaidrintus
Jausmus panardinu-
Gerumo kupina širdim
Namo einu.
2008
Erškėtrožės dykynėje prie seno klevo ,
Kur ištuštėjus atmintis,pradingę pamatai ,
Raudonos uogos šilumą dar mena ,
Nors kartais dygūs būdavo spygliai…
Erškėtrožių kerai prie juodojo asfalto ,
Kuriuo eini be purvo,rodos,nemąstai ,
Kaip tavo artimiausieji gyvena ,
Kai jų išsiskiria ir dingsta net keliai.
Erškėtrožių kelmelis raudonuoja ,
Jei atveda širdis,prašau ,užeik.
Prie namo pamatų prinokusių
Saldžiųjų uogų saują
Ištiesiu tau ,papuošiu stalą atminties žiedais …
Kai linksma ,liūdna-visada pareik.
2008
Kur pažiūri-gyvybė žemėje plevena
Tarsi ugnelė atviram lange.
Kai prieini arti, jauti- į širdį
Skverbiasi šilti jausmai
Ir sieloje giliai apsigyvena,
Atrodo, kritę,bet gyvi kelmai…
Ne medis man šią vasarą dainuoja ,
Bet aš jo vergė ir su juo kalbu.
Kas įkvėpė vienpusę meilę –
Gegutė man metus skaičiuoja ,
Galbūt prie jos seniai įpratusi esu.
Mus jungia tas pats noras -BŪTI…
O kuo,šioj žemėj niekam nesvarbu-
Ar medžiais girioje žaliuoti ,
Ar samanas auginančiu ,
Bet dar ilgai gyvybę saugančiu
Gyvenimo verpetuose kelmu žaliu.
2008
Medžių lapeliai-aukso pinigėliai
Prie turtingiausios upės Urvenos.
Žiūrėdama į dangaus mėlį
Žinau,kiek daug ir man padovanos…
Į tyrą vandenėlį medžiai įsibridę
Lapoja tilindžiuodami nuo pažemės
Iki berželių viršūnėlių,o aukštai
Tik vėjas trimituoja,kad ruduo atėjo
Ir žais karpytais lapais-
Nepagailės spalvų, nubers juodais taškais.
Dėkoju žemei,kad mane pakėlei ,
Ant savo delno nors trumpam pasodinai
Ir visą mano laiką nužarstys
Nukritę lapai-aukso kilimėliai ,
Čežės,kol mano kojos eis…
2008
Prie raisto,kur toliau prasideda eglynas ,
Tik retkarčiais čia prasibrauna
Stirnos ,briedžiai ar elnių pulkai ,
Kiškeliams nebėra čia vietos –
Vaikus augina irštvose vilkai.
Po kojomis sausuolių šakos traška ,
Gal kartais darosi vienam užeit baisu ,
O vilkabirbės juodas galvas kelia
Lyg šaukdamos:,,Ateikit,kaip gražu!”
Vaikai lyg kūlėmis viens kitą peria,
Kol jos susprogsta,draikosi pūkai ,
Net žaliosios,kur balose gyvena ,
Vilkabirbėmis gėrisi,žinau tikrai.
2008
Šešėliuose upelių-kryžiai ,
Ugnies- globėjos ženklas ,
Paskendęs lapų margumyne ,
Gamtos šventykloje ,
Prie išplautų šaknų
Ir prie kemsynų prispausti
Nematomų , gyvų srovių …
Vanduo, žemelę girdantis ,
Atstoja šventą krikštą –
Paženklina kaktoj mažyčiu kryželiu.
Dangaus skliaute
Šakų galingų kryžiai…
Paliudijimas-aš palaimintas ,
Kad žemėj gyvenu.
2008
Senųjų Mačionių ulyčios gatvė
Pavirtusi žvyruotu keleliu-
Išlikę dar keli kiemai ,
Jau pakirsti senatvės ,
Bet dar su rytdienos viltim ,
Močiučių rankdarbiais
Senaisiais papuoštų.
O upė jau numelioruota- Urvena
Vos vos čiurlena ežero kryptim ,
Šaknis ir akmenis prašoka-
Tik išgraužose telkšo šaltinių vanduo
Su gyvasties pilna širdim…
Kokie šlaitai išdidūs!
Ją dar saugo medžiai
Sugerdami dangaus mėlynę ,
O prie jų šaknų prigludęs ilsisi
Lyg po tolimos kelionės svečias-
Maurais apžėlęs ,o gal nuo senatvės ,
Išminčius upių-senasis akmuo…
Čia obelys ir miško medžiai-šimtamečiai ,
Seniai palaidoję vardus žmonių ,
O palengva-kaip laikas upė teka ,
Metus matuoja amžinu matu.
Ir mes ateisim čia,kol upė šneka ,
Kad tik nebūtų slenksčių per aukštų…
2008
Iš vieno kelmo eglė ir berželis auga
Miške, kalnelio kepurėlės vidury ,
Gal ji ieškojo tokio,tikro draugo ,
Kuris jos nepaliktų kelio pakrašty…
Aikštelėse kankorėžių prisėjo ,
Berželis barsto savo sėklų žvaigždutes.
Kupstai paparčių, jų gyvenimą stebėję ,
Norėjo sužydėti,išskleisti Joninių spalvas.
Bet jiems ir taip laimės užtenka –
Gėrėtis paukščių čiulbesiu,miško vėsa ,
Matyti-dangumi baltučiai debesėliai slenka…
Galbūt priims draugėn jie ir mane?
2008
Geriau sustosiu pakrašty giraitės ,
Gana braidyti po balas klampias ,
Čia niekas neprimins,kad aš bekraitė
Ir dienos mano- pigūs pinigėliai…
Juk nieko negraudina ašaros našlaitės
Nežinomoj troboj-ten auga pasakėlės ,
Kurias skaitys ,kam tokią dalią skyrė –
Per Vėlines uždegti vienai žvakeles.
Bus dar sunkiau,kada lapus nužėręs
Plikais laukais sniegu vėjas lakstys ,
Priplojusi prie lango nosį seksiu vėlei
Legendą ,kurios niekas neklausys…
2008