Senųjų Mačionių ulyčios gatvė
Pavirtusi žvyruotu keleliu-
Išlikę dar keli kiemai ,
Jau pakirsti senatvės ,
Bet dar su rytdienos viltim ,
Močiučių rankdarbiais
Senaisiais papuoštų.
O upė jau numelioruota- Urvena
Vos vos čiurlena ežero kryptim ,
Šaknis ir akmenis prašoka-
Tik išgraužose telkšo šaltinių vanduo
Su gyvasties pilna širdim…
Kokie šlaitai išdidūs!
Ją dar saugo medžiai
Sugerdami dangaus mėlynę ,
O prie jų šaknų prigludęs ilsisi
Lyg po tolimos kelionės svečias-
Maurais apžėlęs ,o gal nuo senatvės ,
Išminčius upių-senasis akmuo…
Čia obelys ir miško medžiai-šimtamečiai ,
Seniai palaidoję vardus žmonių ,
O palengva-kaip laikas upė teka ,
Metus matuoja amžinu matu.
Ir mes ateisim čia,kol upė šneka ,
Kad tik nebūtų slenksčių per aukštų…
2008