Iš vieno kelmo eglė ir berželis auga
Miške, kalnelio kepurėlės vidury ,
Gal ji ieškojo tokio,tikro draugo ,
Kuris jos nepaliktų kelio pakrašty…

Aikštelėse kankorėžių prisėjo ,
Berželis barsto savo sėklų žvaigždutes.
Kupstai paparčių, jų gyvenimą stebėję ,
Norėjo sužydėti,išskleisti Joninių spalvas.

Bet jiems ir taip laimės užtenka –
Gėrėtis paukščių čiulbesiu,miško vėsa ,
Matyti-dangumi baltučiai debesėliai slenka…
Galbūt priims draugėn jie ir mane?
2008