Kai nuošalioj sodyboje
Pirmi gaidžiai pragysta ,
Kartoja juos Gaidamiškių aidai .
Kelelis veda per dirvonus ,
Kur slepiasi bailiukai kiškiai ,
Į miškelius,kur taukši stirninai ragais.
Kokia sava gimtoji žemė ,
Nes kalba net vietovardžiai ,
Piliakalnių šlaitai pasidabinę
Berželių kasomis,margais klevais.
Nuo apvalių kalvų akmuo
Nurieda į smėlėtą upeliuko skardį ,
Pavasarį jo šaltą širdį kalbina
Sraunus ir tyras tartum ašara vanduo.
Kaip tuo keliu greit bėga basos kojos-
Saulės atokaitoje ilsisi žolė švelni ,
O akys džiaugiasi atsiveriančiais gojais ,
Tarsi iš paukščio skrydžio –
Tik nuo kalnelių juos matyt gali.
Sustok trumpam,prisėsk ant kelmo
Šalia vėjo nupustyto kelio-
Net jis tau pasakos ilgai
Ir ausyse skambės kalba senelių ,
Girdėsi-tarsi peštųsi
Iš gretimų kaimų gaidžiai.
2008