X.
(Sekant Petrarca)

Palaiminti tie metai, ta diena puikioji,
Ir tos akimirkos palaima neišsenka,
Tai vietai irgi amžina palaima tenka
Kur pirmąkart man širdį uždegė mieloji.

Palaimintos jos akys, tos, kur spinduliuoja
Vaikelis dieviškas, iškėlęs aukso lanką;
Aš laiminu mane sužeidusią jo ranką.
Jo strėlės ligi šiol man širdyje liepsnoja.

Palaiminta kukli giesmelė pirmutinė;
Kartojo upės ir miškai tą giesmę mano,
O dar vėliau kartojo ją visa gimtinė.

Ir savo plunksna laiminu, kuria nuo seno
Ją šlovinau; palaiminta mana krūtinė,
Nes Laura ten visiems laikams apsigyveno.