Kur apšviesti tavų akių džiaugsmingai kėlės
Žiedai, verti net angelišką kaktą puošti,
Kadaise pievoje toje tau skyniau puokštę;

Bet kada nors ten piktžolė vešliai sužėlus
Kėsinsis grožį jų į užmarštį nublokšti.
Priimk jas ir tada – nors ir ne jų tu trokšti,
Jos gimė tavo pievoje, tos menkos gėlės.

Deja! Širdis manoji primena tą šalį:
Kadaise, kupina svajonių nekalčiausių,
Ji rodydavo tau gražiausią savo dalį;

Dabar tik nuodėme didžiuotis ji begali.
Tikėk, ne tu dėl to kalta, jei šito klausi.
Neniekink jos! Kadaise ji vien tau priklausė.