O vargšas paukštis! Po audros padangę niūrią
Jį sūkurys pavargusį virš vandenyno
Pagavo ir toli nuo kranto paklaidino;
Jis nutūpė ant stiebo, pastebėjęs burę.

Jo nedorai nuskriausti niekas nesirengia.
Jis čia saugiau nei girioje sparnus sau skečia,
Nes jis – svetys, Giovanna; kas užgauna svečią,
Tas jūroje audros lemtingos neišvengia.

Mūs abiejų istorijas tik prisiminki!
Ir tu gyvenime baisių audrų regėjai,
Man irgi permirko sparnai, ir blaškė vėjai.

Kodėl širdis tavoji ir kitam to linki?
Ir kam tie meilūs žodžiai – negi jais tikėjai?