IX.

Šaulys jaunasis kaitrią popietę klajojo,
Sustojo pagaliau. Upelis ten skaidrusis
Tekėjo; dairėsi šaulys ir atsidusęs
„Nors kartą trokštu ją išvysti,” pagalvojo,

„Bet likti pats nematomas. „Staiga atjoja
Grakšti jauna medžiotoja nuo upės pusės,
Dianos rūbais. Stoja žirgas, jai paklusęs;
Ji atsigręžia ir lyg palydovui moja.

Šaulys, pamatęs ją tai darant, suvirpėjo
Ir Kaino akimis piktai nusišypsojo.
Užtaisant ginklą nekantri ranka drebėjo.

Bet vėl jis traukėsi ir apsigalvojo.
Staiga išvydo dulkių debesį artėjant;
Jau taikosi, jau šaus – bet niekas neatjoja.