V.

Ištvirkėlis išjuoks, šventuolis mus tesmerkia.
Nors mes vieni, toli nuo žvilgsnio pašalinio,
Nors ji jauna, ir meilės kupina krūtinė,
Akis nuleidžiu aš, o mylimoji verkia.

Aš saugausi pagundų, – ji akis užmerkia
Net menkai vilčiai, žvangindama tą grandinę,
Kuria sukaustei jos rankas, žiaurus likime.
Vien ašaros mūs klaidžiojančias sielas merkia.

Palaima tai ar skausmas? Kai jaučiu kas kartą
Tavas rankas ir karštas lūpas, argi verta,
Brangioji, šiai palaimai duoti skausmo vardą?

Tačiau, kai ašaromis tavo akys spindi,
Ir neviltis gesina nekalčiausią mintį,
Brangioji, ar galiu palaima tai vadinti?