VII.
Senuccio i’vo’che sappi

Tu nori sužinoti, ką jaučiu o drauge?
Kiek plunksna sugeba, atskleisiu tau tikrovę.
Vejuosi vizijas po atminties šventovę,
Ir vėl į praeitį neramią širdį traukia.

Štai ši žaisminga, toji susimąsčius laukia,
Ten kviečia akimis, o čia regiu aš drovią,
Antai niūri, pikta, o ten linksma štai stovi,
Čia švelniai šypsos, ten reikšmingai apsiniaukus.

Dainavo čia, ten susitiko rankos mūsų,
Čia atsisėdo, štai jau šnekučiuotis ima,
Štai bėga, štai parašo smėly vardą,

Ten žodį ištarė, čia tyliai atsiduso,
O ten paraudo. – Ak! Tarp šių prisiminimų
Klajoja man širdis, virpėdama kas kartą.