Sonetas

O Laura! Tų dienų palaima stebuklinga
Ar tavo atmintį dar kada nors aplanko?
Kai svetimas pasaulis, rodės, nublanko,
Ir vienas kitą teregėjome džiaugsmingai.

Ten auga jazminas, jo žiedlapiais ten sninga,
Versmė mielai šnarėdama drėkina lanką.
Dažnai ten liesdavau nedrąsiai tavo ranką,
Naktis virš mūsų skleidė šydą paslaptingą.

Ir kai tik ūknos naktinės išsisklaido,
Mėnulis sidabru krūtinę tau užlieja,
Slaptingi atšvaitai nutvieskia tavo veidą,

Saldžios aistros pagautos lūpos suartėja;
Dabar tegirdi mūsų sielos meilės gaidą,
Ir laimės ašaros ant skruostų susilieja.