VIII.

Nemune, kur vandenys tie nutekėjo,
Kur aš dar vaikas mėgau delną panardinti,
Kur į pasaulio kraštą širdžiai nuraminti,
Plaukiau užaugęs, genamas klajonių vėjo?

Ir Laura čia į savo atspindį žiūrėjo,
Ji mėgdavo ant kranto aukso kasą pinti.
Jos atspindys užvaldęs buvo mano mintį,
Ir karštos mano ašaros tuomet byrėjo.

O Nemune, gimtoji upe! Tu galingai
Tiek laimės, tiek vilčių sraunia banga užlieji.
Ir kur dabar vaikystės nuotykiai mielieji,

Ir dar mielesnis amžiaus nerimas audringo?
Kur mano Laura, kur visi draugai senieji?
Teliko ašaros, o visa kita dingo.