IV.

Tai tu? Ir taip vėlai?” – „Atleisk, man sunkiai klojos
Surasti kelią; temačiau naktinį dangų.
Ilgėjaisi manęs?” – „Kaip apie savo brangų,
O nedėkingas, aš galiu nustot galvojus?”

„O leisk paimt už rankų, išbučiuoti kojas!
Kodėl drebi?” – „Baugu – po ąžuolyną tankų
Keisti nakties garsai skardena orą tvankų.
Ak, mes turbūt kalti, jei vis regiu pavojus.”

„Pažvelk man į akis – daugiau nebebijosi:
Nežiūri šitokiu žvilgsniu nusikaltimas.
O argi tai kaltė, kad su tavim kalbuosi,

Svaigstu, lyg žemiškąjį angelą pažinęs,
Ir, taip atokiai nuo savęs pasisodinęs,
Tarsi su dangiškuoju angelu elgiuosi?”