Vėsaus vidudienio violončelė
Klevams per veidus plaukė kaip lietus.
Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,
Atkėlė verkiančius dangaus vartus,
Ir ėmė suktis popierinės rožės
Aplink tą muziką, kuri, –
Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, –
Pradėjo migti sniego sūkury.
Trumpadienė žiema
Suka savo ratus,
Kaip akli vanagai
Aplink juodvarnių lietų.
Baltaplaukė mama
Kviečia grįžt į namus,
Kur kviečių kepalai
Suraikyti po riekę.
Išprašysiu medaus,
Iki skausmo saldaus.
Užsigersiu šaltinio vandeniu.
Aš maldausiu dangaus –
Gal mane jis nupraus,
Kaip sparnuotus padangių angelus.
Jaučiu tamsos tirštumą
Kažkas susikaupė seniai.
Ar balto sniego vientisumas
Prapliups vėl nelauktai?
Tačiau seniai aš laukiu
Švelnios pūgos plaukų.
Kuri kasmet aplanko
Lyg duodama tau dovanų.
O kaip aš pasiilgau
Baltos spalvos plaukuos.
Barzda seniai jau žyla
Primindama senus laikus.
Pūga tai dvasios brolis,
Baltai jaukus tamsoj.
Ir lyg ant lauko stovi
Dievybė skendinti šviesoj.
Atleidžiu sniego mazgą,
Tegu pasninga prieš Naujus.
Vėl burtininkai šnabžda,
Viliodami šviesius metus.
Tai kur jūs burtininkės buvot,
Kai žiemužė atostogų sumanė?
Ledinės meilės ar pritrūkot,
Gal ją purvais aptaškėt?
Mylėti baltą spalvą reiškia
Priimti vaivorykštės tiltus.
Pasiuskyt mintį aiškiai,
Žiemužei atveriam vartus.
Kviečiu jus susijungti šventei,
Pakelkime baltas rankas.
Dievybė tykiai sklendžia,
Klausydama šventas maldas.
Be miego, be sapnu ir be tylos
Ursula danguj pasiusti gali.
Neradus žemėj baltos spalvos
Pavasarį užvėlins mūsų šaliai.
Neatsivers vaivorykščių tiltai
Pranešdami lietaus galia,
Jei žiemužei gyvent šaltai
Neleisim išvarydami mes ją.
Einu žibintų geltonai apšviestu taku
O snaigės sukasi krisdamos ant purvinų takų
Jos visos po vieną tačiau ir visos kartu
Nukritusios tampa purvinu sniegu…
Kiekvienas žingsnis vis giliau į pusnį
Su kiekvienu žingsniu vis labiau trokštu pajusti
Tą beribį dangų pilną krentančių snaigių baltų
Tą nevaržomą laisvę kristi į didelę pusnį su snaigėm kartu…
Jos laimingos nors gyvena neilgai…
Jos laimingos nes krinta iš dangaus lėtai…
Jos laimingos nors miršta purvinam sniege…
Jos laimingos nes miršta visos būdamos drauge…
Jos nežino ką reiškia pabusti šviečiant saulėj danguje
Ir pabudus pajusti vienatvę širdyje…
Nors jų gyvenimas trumpas bet jis gražus
Ir jos nepatiria to ką patiria vienišas žmogus…
Žibintai šviečia vis ryškiau o snaigės krinta dar smarkiau
Tik aš kas žingsnį vis lėčiau ir lėčiau
Einu pirmyn tik su viena beprotiška mintim…
Einu pirmyn apsnigta ir liūdinčia širdim…
2005 kovas
Ernestas
Šiandien taip elegantiškai sninga,
Sninga žemėn medžių žiedais.
Panašiai mano meilė dingo
Su visais, visais pažadais.
Dar tada, kai pavasaris trankės,
Visom upėm grūdos ledais,
Mirė meilė ant svetimo rankų,
Išvadinta gražiais vardais.
Kažin kam sužaliavo parkai,
Korės mėnesis naktį vėlai –
O ta meilė užtroško iš karto,
Kaip auksinė žuvis po stiklais.
Aš prisiminiau pasakos galą
Iš knygų, skaitytų kadais,
Kaip mergaitė iš baimės pabalo,
Apsimainiusi aukso žiedais.
O dabar elegantiškai sninga,
Sninga parkuos medžių žiedais, –
Tik ta meilė netyčia dingo
Su visais ir visais apžadais.
Žiema. Aplink tamsu ir šalta,
Sustingę medžiai, šnara vėjo pučiami
Ir vėl beribėj tuštumoj
Suspindi krentantis šešėlis.
Apsnigtos gatvės tęsiasi toli,
Jos vienišos ir paliktos likimo valiai,
Užgęsta gatvėj žiburiai šalti,
Pranešę, kad žiema atėjo.
Baltoj ir kerinčioj nakty
Žiema man liko atminty,
Tos snaigė, krintančios kartu,
Vis sukosi ir sukosi ratu.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Mėnulis pakyla virš apsnigto miško,
Tylu. Snaigės krenta ir krenta …
Miega žmonės, gyvūnai, paukšteliai sparnuočiai,
Tik vėjas sau vietos neranda.
Jis paeina, sustoja, apžvelgia laukus:
Kaip tuščia, kaip balta, nyku.
Tačiau vietos žaidimams lig valiai čia bus,
O “pūgai” pažaist – su kaupu.
Nusišypso sau vėjas ir pradeda šėlti.
Supasi, skraido po mišką, po lauką,
Sušalę medeliai dejuoja ir braška,
O vėjas, bežaisdamas “pūgą” vis kaukia.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Aplinkui žėri sniegas,
Užšalę ežerai,
Balti laukai ir pievos-
Kur tik apsidairai.
Visur tik baltos pusnys
Ir snaigių sūkuriai.
Žiemos peizažą gražų
Pažvelgęs pamatai.
Vaikaičiams tokią dieną
Taip linksma ir smagu!
Jie lipdo Besmegenį
Ir džiaugiasi sniegu.
O čiuoždami pusnynais
Nuo didelės kalvos,
Jie šaukia, kiek tik gali:
– Sulaukėme žiemos!!!
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Žvelgi pro langą – tyliai krenta snaigės.
Aplinkui balta, kur apsidairai …
Ruduo jau baigės. Krenta lengvos snaigės,
Apkloja žemę sniego patalais.
Rudens nutolo jau maži žingsneliai
Ir šaltas gruodis žengia pro vartus.
Jau sniegas blizga ant kelių, takelių,
Nubaltina viršūnes eglių ir laukus.
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Sukosi snaigė ore,
Pleveno lyg mažas pūkelis.
Nusileido, ištirpo delne,
Ir liko tik mažas lašelis.
O kitos snaigės vis krito ir krito…
Siautė didžiulė pūga.
Oras šiandieną vis kito ir kito…
Kokia šalta ta žiema, ar ne?
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Pabiro snaigės iš dausų…
Jų šokis pakeri mane.
O kaip ramu, o kaip tylu—
Pabiro snaigės iš dausų…
Iš kur jų tiek- nesuprantu.
Jos sukasi žemyn ratu.
Pabiro snaigės iš dausų…
Ir aš sukuosi tam rate…
7 klasė
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui