Žiema

Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą
Žiauri lakštingala isterišku balsu
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga
Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.

Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna,
Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus
Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną
Į mirtį degančią pavasaris vikrus.

Vėsaus vidudienio violončelė
Klevams per veidus plaukė kaip lietus.
Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,
Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

Ir ėmė suktis popierinės rožės
Aplink tą muziką, kuri, –
Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, –
Pradėjo migti sniego sūkury.

Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės
Ir lengvo debesio pavėsy
Laukiančios meilės mergaitės krūtys.

Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges,
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą,
Ir saulė, miręs rojaus paukštis,
Akmeniu krenta pro mano langą.

Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus

Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.

Aš žiūriu į žiemos fotografiją,
Aš brendu į jos pusnį – gilu,
Ir klausausi, kaip gieda parapija
Sidabrinių, šaltų angelų.

Tai ne jie, – tai tik viesulas vielose,
Tai ne jie, – tai nuo sniego šviesu.
Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi,
Rėkia eglė metalo balsu.