Einu žibintų geltonai apšviestu taku
O snaigės sukasi krisdamos ant purvinų takų
Jos visos po vieną tačiau ir visos kartu
Nukritusios tampa purvinu sniegu…
Kiekvienas žingsnis vis giliau į pusnį
Su kiekvienu žingsniu vis labiau trokštu pajusti
Tą beribį dangų pilną krentančių snaigių baltų
Tą nevaržomą laisvę kristi į didelę pusnį su snaigėm kartu…
Jos laimingos nors gyvena neilgai…
Jos laimingos nes krinta iš dangaus lėtai…
Jos laimingos nors miršta purvinam sniege…
Jos laimingos nes miršta visos būdamos drauge…
Jos nežino ką reiškia pabusti šviečiant saulėj danguje
Ir pabudus pajusti vienatvę širdyje…
Nors jų gyvenimas trumpas bet jis gražus
Ir jos nepatiria to ką patiria vienišas žmogus…
Žibintai šviečia vis ryškiau o snaigės krinta dar smarkiau
Tik aš kas žingsnį vis lėčiau ir lėčiau
Einu pirmyn tik su viena beprotiška mintim…
Einu pirmyn apsnigta ir liūdinčia širdim…

2005 kovas
Ernestas