Šilta žiema…meškutė kelias-
Nuo ūsų nusipurto sniegą ,
Per visą girią užriaumos…
Po kojom smenga samanų kupsteliai-
Trumputę dainą zylė pagiedos.
Apsidairau- miške kiškelio pėdos ,
Po eglėmis grioviai šernų knislių ,
O iš po sniego stirnos kasė žolę,ėda-
Visi nelaukia šalčių didelių…
Kaip greitai trumpos žiemos dienos bėga ,
Lyg kiškio uodegėlės
Sušmėžuoja, dingsta tarp kulnų…
Iki pavasario braidysiu dar po sniegą ,
Išbudinsiu meškutę iš kelmų.
2008
Nusviro eglių šakos žalios ,
Apsunkusios po sniego apdaru kukliu-
Nutilo miškas prieš Naujuosius
Skaičiuodamas išlikusius medžius…
Tie patys ir mažieji klauso ,
Iš kur vėjelis siaučia-pietys ar šiaurės –
Jiems labai svarbu ,
Gal šaltį atpustys į bąlančias palaukes
Ir ežerus užtrauks storu ledu…
Juk medžių šakos-tarsi mūsų rankos ,
Jei neapglėbs savųjų,artimų ,
Nebus laimingos niekam šventės
Ir baltas stalas bus tylus.
2008
Galbūt nemokame mylėti ,
Kas žemės-motinos mums duota ,
Nemokame dalintis su kitais
Nei džiaugsmo, nei giesmių ,
Paukštelių padainuotų ,
Neatsiliepiam į jų šauksmą ,
Aidinčio žaliais miškais…
Nelyginant srovė sraunių upokšnių
Išliejam ilgesį tarsi žievė-randais…
Pamirštame dažnai
Net savo artimiesiams padėkoti ,
Kol būname drauge laimingi…
Visi metus skaičiojame juk tais pačiais ,
Iš po žiemos sniego
Atsibundančiais pavasariais šiltais…
Atleisk,jei kam nespėjau padėkoti
Ir nepasveikinau dar su Naujais.
Kaip saulės laukiu žiemą ,
O ji nudažo nepaprašius
Ir dangų, sniegą, apsnigtas šakas.
Tarytum visas kaimas miega-
Tokia graži šio vakaro tyla…
Oi, kokie trapūs
Šie balti spygliukai…
Palietus subyrėtų
Į mažytes žvaigždutes ,
O kito karto vėl kada sulaukčiau-
Žiūriu sugniaužus
Į kumščius rankas.
Net pušys gėlėmis pražydo-
Žiema žavi lyg nuotaka balta …
Prisiglaudžiau, atrodo, prie kamieno-
Ant veido taip maloniai snigo ,
Parnešiu žiemą širdyje.
Visiems po gurkšnį šalto oro
Tarsi šampano išputojusio srovės…
Naujametinę naktį jums linkiu
Prie sugalvotų norų-
Nusviesti gniūžtę balto sniego
Iki didžiosios paslapties…
Tik pažiūrėk,kaip šviečia
Eglės-žvakės
Ir pasišildyk prie žvaigždės.
Jos niekad niekam laimės neatsakė –
Nukrinta, išsipildo norai ,
Nunešami prie ateities erdvės.
Kaip buvo viskas šilta ir apskrita:
Dangus ir saulė, kriaušės ir vynuogės
Ir lengvo debesio pavėsy
Laukiančios meilės mergaitės krūtys.
Ruduo sutraiškė verkiančias vynuoges,
Žiema nubarstė kalkėmis lygumą,
Ir saulė, miręs rojaus paukštis,
Akmeniu krenta pro mano langą.
Žiema atrišo savo maišą
Ir beria sniegą iš dangaus,
Ir pūga viską taip sumaišo,
Kad negali atskirt žmogaus
Nuo arklio. Ir nereik atskirti,
Geriau iš viso nematyt,
Kaip bėga juokdamies į mirtį
Ir žmonės, ir arkliai, mergyt.
Aš žiūriu į žiemos fotografiją,
Aš brendu į jos pusnį – gilu,
Ir klausausi, kaip gieda parapija
Sidabrinių, šaltų angelų.
Tai ne jie, – tai tik viesulas vielose,
Tai ne jie, – tai nuo sniego šviesu.
Tai tik, šąlančią šaką iškėlusi,
Rėkia eglė metalo balsu.
Sūkuriuotom gėlėm, pasiklydusiais paukščiais,
Nepaeinančiais, griūnančiais sniego kalnais
Apsitvėrė žiema, – neįžiūrimais aukščiais,
Nepagaunamais, alpstančiais tonais švelniais.
O eilėraštis gimsta – kaip vėjas – iš nieko
Ir skambėdamas bėga pusnim neramus,
Bet negali daina prasimušti pro sniegą
Ir sugrįžta – kaip vėjas – į savo namus.
Įspėk, kas kvepia? Neįspėjai.
Lelijos? Liepos? Vėjai? Ne.
Taip kvepia princai ir kirpėjai,
Taip kvepia vakaras sapne.
Žiūrėki: linija pro stiklą
Praėjo posūkiu tyliu,
Rami šviesa pro švelnią miglą
Čiurlena pieno upeliu.
Žiūrėki: sninga, sninga, sninga.
Žiūrėki: baltas sodas minga.
Nugrimzdo žemė praeity.
Įspėk, kas eina? Neįspėjai:
Ateina princai ir kirpėjai,
Balti karaliai ir kepėjai,
Ir šlama medžiai apsnigti.
Žiema sminga žemėn kristalais
Ir nučiuožia ledo stalais
Ir pabyra brangiais metalais
Ir prabyla apaštalais:
Auksaburniais, sidabraburniais
Vakariniais vario varpais –
Ir į pusnį rausiasi kurmiais
Ir vadinas visais vardais:
Deimantinės mirties arsenalas,
Ir plėšrių planetų karai,
Ir šviesa, ir pasaulio galas,
Ir fantastiški vakarai.
Žemė skrenda erdvėj be pastogės,
Skaldo medį speigai karšti.
Skambalais pavirtusios rogės
Subyrėjo dangaus pakrašty.
Nuo fioletinės šakos į žydrą sniegą
Žiauri lakštingala isterišku balsu
Nukrito juokdamos, ir skambios upės bėga
Per pievą, virpančią nuo mirgančių šviesų.
Fanatiškų gėlių miškai į orą šauna,
Rubino žiedlapiais raižydamos stiklus
Vasario veidrodžių, ir veda žiemą jauną
Į mirtį degančią pavasaris vikrus.