Vėsaus vidudienio violončelė
Klevams per veidus plaukė kaip lietus.
Ramus ruduo nuo žemės atsikėlė,
Atkėlė verkiančius dangaus vartus,

Ir ėmė suktis popierinės rožės
Aplink tą muziką, kuri, –
Kaip moteris, nusilpus nuo hipnozės, –
Pradėjo migti sniego sūkury.