Be pavadinimo

Ji lūpomis paženklino mano kaktą
ir aš jau norėjau pulti ir tuo ženklu atrakinti
vienas durų slėpusias tai ko aš nežinojau

Bet ji sulaikė kantrybės sūnau
nes galbūt šiame kalėjime yra daugiau laisvės
nei ten už durų

Ji sakė viskas eina į priekį
ir tik į priekį einant
bet jau pro kitas duris kartais galima sugrįžti atgal

Ji sakė kad ta laisvė kurią skanduoja
gatvėse ir aikštėse
yra bevertė

Ji sakė laimė žiūri kitų žmonių akimis
ir laimingiausias yra tas
kuris sugeba būti pastebėtas
nelįsdamas į jas

Ji sakė vagimi būti lengviausia
jis turi tūkstančius kelių o tie kurie jį gaudo
tik vieną

Ji sakė kad geriausias tikėjimas kartais yra
niekuom netikėti

Ji sakė priklausyk bet nebūk vergas

Ir atsisveikino eik nevok bet eik kaip vagis

Ir aš lūpomis užrakinau jos stiklėjančias akis
ir išėjau

Gyventi…

1997 m.

Marijus Urbonas

Mendelsonas priemiesčio aludėj
baisiai vienas vienas prieš visus
toj duobėj kaip ašara kaip liūdnas
atminimas mėnesio per mus
ir per tavo kaktą slenka žaibas
taip per smilkinį apie vaikus
tu galvoji pirmas buvo vaikas
į tave kaip lašas panašus
apie mirtį apie tai ko niekas
tau nei man negali pasakyt
seną kirtį atmeni pro miegą
pilnatis ant stogo pilnatis
sprogo veidrodis drebėjo šunes
skilinėjo viešpaties kalnai
ir viršūnės buvo ne viršūnės
tik suakmenėję vandenai
Dieve gerti neškite ąsotį
plauk nuoga atmetusi kasas
ir ant mano kelių išraudoki
mano atgailas ir netiesas
aš galvoju kad geriau nebūti
su tavim kai tu tokia šviesi
plauk nuoga per Jūrą per rugpjūtį
ir nebūk kol dar esi… esi?
šioj prekyvietėj parduoda paukštį
visą gyvį skečiantį sparnus
čia apinasriai bezmėnai šaukštai
čia alus verčiau tegu alus
šičia žąsys perka riebų ožį
ponios antys godisi taukų
viešpatie koks baltas tavo grožis
tarp lelijų ir ant vandenų
viešpatie neleisk lengvai numirti
apkabinus kas toli toli
vieną kirtį paskutinį kirtį
nulaužtoj tėvynės obely
tekinas per sodą senas vaikas
svetimas namuos kada kada
išsvyruosi iš aludės tvaiko
su randuota obelies lazda

1976.XII.12–14

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P.6-7.

tylos žvėris, apuostantis tave
laukinis ir nepažinus
neprijaukinamas

tvirtas, bet ne uola
mauroja, bet ne bulius
geras, bet ne tėvas

tavo širdies ruduo

2001.XI.25

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.53.

šviesi naktis, šilta ir švelni tarytum vidinė tavo šlaunų pusė,
tą rytą prasnūsi, dieną prabusi, nakty miegūsta prabūsi per
pusę su manimi, už langų pustys kaip ir pustė, gūsiais, už
langų šalnų delnai šalti lyti baltą obelų odą, plyti sodas pus-
tuštis per platų užmatomą plotą, džiausto baltai išvelėtas
paklodžių drobes mirusios motinos, sunkios ir lėtos, gėlėtos
jų suknios, retai besapnuojamos, šnera
švelnioji, mano švelnioji, man dovanoji mane, silpną ir švarų

2002.I.7

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.137.

špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos

inkiluos – galingiausieji man

užtarytojai mano žaismė

pirmučiausia – sielos pusiau-

svyruonėjančios žvakės su sna-

po vaškuolėm dagtelėm, taš-

kuotos mažybinės povos su

perlų vainikais ir aukso žie-

dais ant kojelių – pagaus ir

nurinks ne iš tikro, numaus

ne iš tikro, tik taip pasakyta

dainoj, tai svajota

tai visko – iš nieko – ir būta

1998.VIII.8–2000.VII.30

Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.49.

šilkinis peilis, varno sparnas varsto
dangaus lapus, va pjaustė
Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą
tą, sergstimą vėlių ir laiko močių

guldau prie Juškų, prie šviežrūgės
duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva
gulėt suartoj, ant kranto, raudei
šilkinei slysčiojant pašaknėmis

Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris-
kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra-
sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais
žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau

saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk
jos palauks, laikas paliaus, leis
skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais
dideliais balsais, baltas gaus – din – dan-

gaus laukas –
platyn – –
platyn – –

2000.XI.28–29

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.42.

Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę

Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.15.

pasaulis sėdi priešais mane
ir glumina

VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk

nuo palšo mūsų dangaus
išprotėjusį lempos mėnulį
pro seną nupjautą liepą
apšviečiantį veidą kaip varškę

drėkstančios praviros lūpos
po teisybei turėčiau sakyti –
pasaulė

2001.XI.8–9

Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.71.