Mendelsonas priemiesčio aludėj
baisiai vienas vienas prieš visus
toj duobėj kaip ašara kaip liūdnas
atminimas mėnesio per mus
ir per tavo kaktą slenka žaibas
taip per smilkinį apie vaikus
tu galvoji pirmas buvo vaikas
į tave kaip lašas panašus
apie mirtį apie tai ko niekas
tau nei man negali pasakyt
seną kirtį atmeni pro miegą
pilnatis ant stogo pilnatis
sprogo veidrodis drebėjo šunes
skilinėjo viešpaties kalnai
ir viršūnės buvo ne viršūnės
tik suakmenėję vandenai
Dieve gerti neškite ąsotį
plauk nuoga atmetusi kasas
ir ant mano kelių išraudoki
mano atgailas ir netiesas
aš galvoju kad geriau nebūti
su tavim kai tu tokia šviesi
plauk nuoga per Jūrą per rugpjūtį
ir nebūk kol dar esi… esi?
šioj prekyvietėj parduoda paukštį
visą gyvį skečiantį sparnus
čia apinasriai bezmėnai šaukštai
čia alus verčiau tegu alus
šičia žąsys perka riebų ožį
ponios antys godisi taukų
viešpatie koks baltas tavo grožis
tarp lelijų ir ant vandenų
viešpatie neleisk lengvai numirti
apkabinus kas toli toli
vieną kirtį paskutinį kirtį
nulaužtoj tėvynės obely
tekinas per sodą senas vaikas
svetimas namuos kada kada
išsvyruosi iš aludės tvaiko
su randuota obelies lazda

1976.XII.12–14

Braziūnas Vladas. Slenka žaibas: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1983. – P.6-7.