Ji lūpomis paženklino mano kaktą
ir aš jau norėjau pulti ir tuo ženklu atrakinti
vienas durų slėpusias tai ko aš nežinojau

Bet ji sulaikė kantrybės sūnau
nes galbūt šiame kalėjime yra daugiau laisvės
nei ten už durų

Ji sakė viskas eina į priekį
ir tik į priekį einant
bet jau pro kitas duris kartais galima sugrįžti atgal

Ji sakė kad ta laisvė kurią skanduoja
gatvėse ir aikštėse
yra bevertė

Ji sakė laimė žiūri kitų žmonių akimis
ir laimingiausias yra tas
kuris sugeba būti pastebėtas
nelįsdamas į jas

Ji sakė vagimi būti lengviausia
jis turi tūkstančius kelių o tie kurie jį gaudo
tik vieną

Ji sakė kad geriausias tikėjimas kartais yra
niekuom netikėti

Ji sakė priklausyk bet nebūk vergas

Ir atsisveikino eik nevok bet eik kaip vagis

Ir aš lūpomis užrakinau jos stiklėjančias akis
ir išėjau

Gyventi…

1997 m.

Marijus Urbonas