Mane blaškė dykumų vėjas
Nešiojo su smėlio audra
Mane kepino vasaros saulė
Aš degiau jos kaitroje

Aš svajojau tada ištirpti
Kaip ištirpsta žvakė plona
Aš svajojau tada numirti
Su gaivinančia ryto vėsa

Nebebuvo vilties krūtinėje
Kad ateis atpirkimo diena
Ir skaudėjo labai kažkur širdyje
Kad aš vienas vėl kelio pradžioje

Taip prabėgo daugybė naktų
Skausmo kančios valandų
Kol pamačiau šviesą tunelio gale
Kuri dabar šildo mane

Dabar kitu žmogumi tapau
Tapau tokiu koks niekad nebuvau
Galiu mylėt ir mylimas esu
Dabar aš savo likimu tikiu…

2005 sausis