Aš pareinu, kaip tas valdovas nepažintas,
Kaip elgeta, ne pinigais, bet širdimi,
Aš sugrįžtu, grandine aukso surakintas,
Esu kažkas, nors taip norėčiau būti savimi.

Aš pareinu, nes vėl pradėjo kristi sniegas,
Kelius užpustė vėjai alkani,
Aš jau grįžau, bet kas?.. aš vienas?
Turėjau būti juk sutiktas kaip visi…

Aš parėjau, bet nežinau kodėl skubėjau,
Kodėl radau visus mažiausius takelius?
Dabar esu aš tuo, kuo būt turėjau-
Nei vergas, nei karalius, tik žmogus.

Paryžius lapkritį nekaip atrodo,
Sunyko grožis jo – žiema,
Aš pareinu į savo gimtą kaimą,
Į kaimą, bet vis tiek su šypsena.

10c klasė
“Šilo” vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui