Kažkas iš mūsų turi būt laimingas,
Kažkas už viską turi atkentėt,
Daugiau romantikos, kuri seniai pradingus.
Kodėl aš negaliu kaip paukštis skleist sparnus ir lėkt?

Aš stoviu vėl basom ant balto sniego,
Kažkur toli girdėti vaikiški balsai…
Kai neturiu tavęs man ir nereikia nieko,
Nebent stiprybės tos, kuri išblėsusi seniai.

Yra žmonių, kurie beprotiškai laimingi,
Tokių, kur nori nužudyt save,
O man – iš lėto slinkt ir nenuvilti,
Draugų, kurie nuvildavo mane.

10c klasė
“Šilo” vidurinė m-kla
Ukmergės rajonas

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui