Kartais noriu paliesti saulę –
tą didelę,geltoną
ir noriu pakilt aukščiau pasaulio
palikus viską žemėj.
Žvaigždes nuskinti noriu
ir padovanoti draugui,
ir plaukti aš per jūras noriu
be nuovargio,be nieko…
Viso pasaulio gėles svajoju aš nuskinti
ir iš jų vainiką
sau ir mamai pinti.
Aš noriu pasikviesti laimę,
ant debesų besėdinčią
ir trokštu,kad ji būtų su manim
iki pat saulėlydžio.
Ir užlipti noriu baikščiai
į viso pasaulio bokštus
ir matyti balandžius ant žemės
kaip Švento Morkaus aikštėj.
Mano norai – svajonės,
O svajonės – tai norai,
jie sielą papildo dažnai –
Jei nesvajosim ir jei nenorėsim –
Būsim eiliniai žemės kirminai.

Laura Žiūkaitė,10a klasė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui