Neskubėki sakyti- dūstu,
nes dūsti nuo savęs ir nuo melo to.
Neskubėki sakyti- myliu,
nes nemeile vadinti tai galima.
Nes ta žemė, kuria tu eini
lyg kvėpuoja, ir šaltas alsavimas
jos viduj gali tau pasakyt,
ar nelaimė gyvent šioje žemėje…
Atsisuk! Ar matai veidus tuos?
Jie iš bado ir nerimo miršta,
Nes pasaulis išties toks šiurkštus,
tiktai šauksmą išgirsti ten galima.
Pažiūrėk! Na ar tau nebaugu,
kad ir tavo vaikai (tai užuomina)
taps šalti kaip ta žemė ir oras tas,
nes žmogus teršia pats sau gyvenimą.

Viktorija Ubagevičiūtė

Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2001”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui