O mielas žmogau, kurį vadina guru,
Ilgai nemačiau tavo meilės akių,
Dar visai neseniai aš kasdieną,
Ramsčiausi tavuoju vardu,
O dabar jau galiu apkabinti žvilgsniu,
Harmonijos jūroj rast šviesą tavųjų akių.
O dabar jau galiu atsakyt tuo pačiu,
Nes einu begalinės, liepsnojančios meilės keliu.
Dabar man nereikia, kad būtum šalia,
Nes tavo širdis šviečia saule skaisčia.
Paleidau tavo ranką, duok ją kitiems,
Kam neramu, tamsu ir šalta.
O aš dabar galiu viena, nes jau išmokau,
Į šviesą kerinčią išeit, už horizonto, už ribų,
Skraidyti tarp nakties žvaigždžių,
Kentėti su palaima, gyventi su džiaugsmu.

Irena Barvydė “Gyvenimo gėlė”
ISBN 9986-848-38-5