Man niekas niekad
neatstos
Tavos ramybės
valandos,
kada per sausrą
ateini
ir širdį vėl
atgaivini –

ir švelniai gydai jos
žaizdas,
ir surenki sunkias
naštas,
kurias kaip akmenis
širdy
giliai nugrimzdusias
randi –

ir savo meilės
tėkmėje –
jos nepažintoj
gelmėje
Tu širdį mano vėl
baltai
nuskaistini ir
nuvalai,

ir nepalieki jos
vienos –
į savo glėbį
Artumos
Tu pašauki mane
vardu –
ir atsiliepęs su
džiaugsmu

aš pasitikt Tavęs
einu,
dėkodamas, kad
gyvenu
laimingas Viešpaties
Namuos,
kur tos ramybės
valandos
man niekas niekad
neatstos.