Išlys iš po palangių,
iš mažo juodo sandėliuko.
kaip rūkas per kambarius nutįs,
nei šaltis, nei skausmas – tik liūdesys.

Sustos net laikrodžio rodyklės,
pritems ir taip blanki šviesa.
Aš čia sustingsiu ir maldausiu,
save, kaip nusidėjėlę atjausiu.

Dar keletą akimirkų tylos…
paskirsiu sau kaip bausmę.
ir nepravirksiu – tai banalu,
spoksosiu į lubas su liūdesiu kartu.

Ir neprašau likimo nieko
jis turi svarbesnių darbų,
gerai man čia, vienai pabūti,
ir pasijaust mažu vaiku.