Kai sensta miškas,medžių stuobriai lieka
Ir ,rodos ,stebi neramiai ,
Kai prie kelmų ,ant samanų paklotės ,
Pasilypėję dar aukščiau ,
Kempynės gražios pasilieka ,
Kad tęstų laiko siūlą dar ilgai.

Iš jų gumbų gali metus skaičiuoti ,
Jei medžio syvų lieka po griūties ,-
Kaip seno žynio akyse išlieka
Ir nerašytos amžių knygos ,
Kurios nebijo praradimų atminties…

Po šaknimis gyvybė įskūrė ,
Pasislepia nuo negeros akies…
Iš jos pavėsio tarsi žiūri
Visatos ,motinos- kūrėjos ateitis.