Nėr spalvų nutapyt mūsų meilei beribei.
Ji apgobia žvaigždėm ir nubarsto žiedais.
Pajunti tokį lengvą ir nuostabų skrydį,
Kurio troškai, ilgėjais ir laukei ilgai.

Girdo ji iš versmių, iš tyriausių šaltinių.
Ji – akordų didingas, švelnus skambesys.
O kokia nenusakoma meilė Tėvynei…
Jos liepsnoj atsitraukia bejėgė mirtis!

Nepakeičiama žemėje motinos meilė
Pirmam kūdikio riksmui ir šypsniui pirmam.
Ir iš meilės gyvenimo viso negaila
Atiduot išsvajotam, vieninteliam – jam!

Mes iš meilės visi. Aš taip pat tik iš meilės,
Iš nesenkančių jos paslaptingų gelmių.
Tik iš meilės ir mintys saulėtos, ir eilės,
Ir tik meilės šviesa iki šiol gyvenu!