Politinis vystymasis yra visuomenėje iškylančių prieštaravimų išdava, o ilgalaikėje perspektyvoje politinės sistemos tipą nulemia susiformavusios visuomenės tipas. Reikšmingi politiniai pokyčiai visada yra konfliktų rezultatas, nes kiekvienoje visuomenėje yra ir permainų šalininkų ir jų priešų. Grupės, kurių interesus saugo egzistuojanti politinė sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jų padėčiai nekyla betarpiška grėsmė, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija į socialinio ir politinio vystymosi iššūkį. Kitos, reformistinės grupės siekia patobulinti egzistuojančią sistemą, padidinti jos sugebėjimą reaguoti į iškylančias problemas. Revoliucionierių nuomone egzistuojanti politinė sistema negali išspręsti svarbiausių visuomeninių problemų, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali būti reformuota, todėl ji turi būti pakeista. Galiausiai, separatistai – kompaktiškoje teritorijoje gyvenančios tautinės (rečiau – religinės) mažumos – skaito savo buvimą sistemoje, o kartu ir valstybe, neteisėtais (daugiausia todėl, kad sistema ignoruoja arba nepatenkina jų poreikių ir lūkesčių) ir siekia atsiskirti nuo jos. Žiūrint kokia pozicija nugali, yra keturios alternatyvos:

– egzistuojančios sistemos reprodukcija (konservatyvus variantas);
– sistemos reforma;
– revoliucinė transformacija;
– dalinis arba visiškas valstybės suirimas.

Pakankamai aišku, kad konservatyvioji alternatyva gali užtikrinti stabilumą tik tuo atveju, kol potencialinės sistemos galimybės nėra išsemtos ir ji turi plačią paramą. Tačiau vykstant vidiniams socialiniams ir ekonominiams poslinkiams, beiškeičiant išorinei aplinkai, neišvengiamas konservatyvios pozicijos rezultatas yra stagnacija ir sistemos irimas, kuris gali baigtis jos žlugimu. Taip atsitiko absoliutinėms monarchijomis Vakarų Europos šalyse, komunistinėms sistemoms Sovietų Sąjungoje ir Rytų Europoje.

Suirus valstybei, jos vietoje susikūrusiose valstybėse išlieka tos pačios alternatyvos. Pav., sugriuvus Sovietų Sąjungai naujose Centrinės Azijos valstybėse, Baltarusijoje apsiribota autoritarinio režimo reforma, Baltijos šalyse, Armėnijoje, su išlygomis taip pat Rusijoje įvyko politinės sistemos kaita, Ukraina kol kas išliko pereinamoje stadijoje, Gruzija, Azerbaidžanas ir Moldavija dalinai suiro ir atskirose jų regionuose yra skirtingos politinės sistemos.

Reforma (nuo lot. reformare – “pertvarkyti, keisti”) yra bet kokio pobūdžio naujovė valdymo sferoje, betarpiškai negriaunanti jos pagrindų. Reformos poreikis didėja, augant įtampai visuomenėje, ir šiuo atžvilgiu reforma yra nuolaida arba kompromisas. Tačiau reformos gali būti vykdomos ir nesant matomo spaudimo arba net prieš dominuojančių sluoksnių valią (pav., Petro I reformos Rusijoje, kuris, siekdamas eurepeizuoti šalį šalia visa ko įsakė bajorams skusti barzdas ir gerti kavą). Reformos sėkmė ar nesėkmė priklauso nuo to, ar naujovės (a) iš tiesų pašalina kliūtis normaliam vystymuisi ir (b) yra vykdomos laiku. Pav., Michailo Gorbačiovo ir jo bendraminčių bandymai atidėti sovietinio federalizmo reformą Sovietų Sąjungoje (“po to, kai bus išspręstos ekonominės ir kitos neatidėliotinos problemos) nevejotinai paspartino Sąjungos dezintegraciją. Klasikiniais šėkmingų reformų pavyzdžiais galima skaityti visuotinės rinkiminės teisės įvedimą Europos šalyse po Pirmojo pasaulinio karo, Franklino Roosevelto “naująjį kursą”, aštuntojo dešimtmečio ekonominę reformą Kinijoje, valstijų reorganizaciją Indijoje (1956, 1971 m.), reprivatizaciją (arba denacionalizaciją) ir mažojo bei smulkiojo verslo paramos politiką D.Britanijoje aštuntame-devintame dešimtmetyje.

Nuo reformos skirtina kontrreforma – dalinis arba visiškas atsisakymas nuo įvestų naujovių. Kontrereforma galima skaityti socialinio aprūpinimo mažinimą Vakarų šalyse. Tačiau riba tarp reformų ir kontrreformų yra gana reliatyvi. Jau minėtą reprivatizaciją D.Britanijoje galima pavadinti ir kontrreforma, nes jos eigoje buvo likviduotos leiboristų įvestos naujovės ekonomikos sferoje.

Revoliucija yra staigus perėjimas iš vienos būklės į kitą, ir ta prasme šis žodis vartojamas, kalbant apie revoliuciją moksluose, technologijoje ir kitose sferose. Politinė revoliucija reiškia politinės sistemos kaitą, vykstančia per trumpą laiką. Alexis de Tocqueville (1805-1859) tvirtino, kad “beveik visos revoliucijos, pakeitusios žmonių gyvenimą, buvo daromos siekiant įtvirtinti arba panaikinti lygybę”. Daugumas politologų dabar taip pat skaito lygybės siekimą svarbiausia revoliucijų priežastimi.

Nors revoliucija yra socialinis sprogimas, ji yra ilgalaikio proceso rezultatas. Pirmuoju etapu galima skaityti lūkesčių periodą. Jeigu didelių sluoksnių viltys išsipildo (kaip, pav., socialistinio darbininkų judėjimo lūkesčiai Vakarų šalyse), socialinė įtampa sumažėja. Ir atvirkščiai, nepasitenkinimas sustiprėja, jeigu platūs sluoksniai nusivilia, jaučiasi apgauti. Pastaruoju atveju sekantis yra brendimo etapas, kada nepasitenkinimas savo padėtimi perauga į nepasitenkinimą egzistuojančia tvarka ir politine sistema. Režimas netenka legitimumo, į jį žiūrima kaip į parazituojančią grupę, o paramos netekimas automatiškai reiškia, kad sumažėja ir sistemos efektyvumas. Valstybė gali bandyti kontroliuoti situacija, panaudodama represijas, tačiau tai įmanoma, jeigu armija išlieka lojali režimui ir jos panaudojimui negali sukliudyti išoriniai faktoriai (tarptautinės sankcijos, ekonominė blokada, ginkluoto įsikišimo galimybė).

Jei revoliucija baigiasi pergale, sekantys etapai yra konsolidacija (t.y. nugalėjusių jėgų įsitvirtinimas svarbiausiose sferose) ir institucionalizacija – naujų politinių, ekonominių, kultūrinių struktūrų kūrimas, t.y. naujos politinės sistemos formavimasis.

Daugumoje atveju revoliucija iššaukia kontrrevoliucija – pastangas atkurti nuverstą režimą. Kontrrevoliucijos mastas ir formos gali būti labai įvairios: ginkluotas pasipriešinimas, pilietinis karas, maištai, diversijos, užsienio šalių intervencija, ekonominė blokada ir pan. Jei kontrrevoliucija nugali, restauruojamas senasis režimas (pranc. ancien regime), dažniausiai modifikuotos formos (pav., kaip bonapartizmas, siekiąs sukurti neklasinės ir nepartinės, išreiškiančios tautos valią valdžios įvaizdį).

Views All Time
Views All Time
2058
Views Today
Views Today
1
0 0