Bene pagrindinis veiksnys, formuojantis indiferentišką, abejingą, nuo bet kokių viešųjų reikalų nusišalinusį pilietį, yra „varžtelio kompleksas“. Žmogus pasijunta bereikšmis, beteisis, lengvai pažeidžiamas, todėl užsisklendžia savo kiaute. Psichologiniu požiūriu terpė „varžtelio kompleksui“ atsiranda tuomet, kai valdžios ir visuomenės santykiuose įsigali dvigubos moralės standartai. Šis reiškinys netrunka persimesti į vadovų ir pavaldinių santykius iš esmės visose socialinėse organizacijose. Ypač iškreiptą pavidalą tai įgauna valdžios institucijose, kurios dėl savo padėties valdymo struktūroje priklauso nuo politinės konjunktūros. Būtent tuomet dvigubos moralės ir elgesio standartai gimdo tokius pat...
Parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau) tradicinėms visuomenėms, dažniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę buvusios metropolijos pavyzdžiu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panašių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę iškovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruošti savarankiškam egzistavimui. Aktyviai politikoje dalyvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viešpatauja tradiciniai lyderiai. Išskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir raštinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir net praėjus dar pusei amžiaus...
Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai režimai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų dešimtmečių taip pat Lotynų Amerikos šalims, 1967-1974 m. kariškiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX amžiuje buvo virš 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio režimo įsigalėjimas dažniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, išorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės valdžios korupcija. Beveik visose šalyse, kur ilgąi įsiviešpatauja kariškiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai režimai įgyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo”...
Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami žodžiu leadership, kuris plačiai vartojamos politologiniuose tekstuose. Lietuviškai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant iš anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo...
Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai...
Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reiškė hegemoniją vergams, panaši situacija viduramžiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 šeimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos...
Valdžia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes. Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdžios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neišvengiamai iškylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai - visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų...
Rinkiminėi kampanijai būdingi spektaklio bruožai. Kai kurie politologai (George Mead ir Chicago socialinė psichologija, K.Deutsch: 1964, Muray Edelman: 1976), tyrę politinės veiklos formas ir jos ekspresyvinį aspektą, daro išvadą, kad politika apskritai yra žymia dalimi simboliškas veiksmas. Edelmanas skiria kovą dėl sprendimų ir jas priimančių agentūrų ir šios kovos inscenizacija, strateginį racionalumą ir simbolišką mistifikaciją. Toks dvipusis požiūris leidžia išvengti naivaus objektivizmo, priimant kaip tikrus visus politinio gyvenimo įvykius. (Politik als Ritual. Frankf.a.M./N.Y., 1976; Political Language. Words That Succęs and Politics...
Konstitucinės normos ir politines institucijos, nesant kitų prielaidų, dar negarantuoja demokratijos ir neapsaugo nuo diktatūros arba siauros grupės hegemonijos. Klasikine demokratijos teorija, ypač kaip ją interpretavo Madisonas, teigia, kad kiekvienas individas arba grupė asmenų, nesant išorinių apribojimų, siekia tironijos ir suvaržo kitų žmonių teisės. Tokia buvo ir pagrindinė elitų teoretikų išvada. Vadovų rinkimas taip pat neatmeta tironijos galimybės. Apie tai rašė ne tik Michelsas, bet ir žymiai anksčiau Hamiltonas: “Atiduokite valdžią daugeliui, ir jie pajungs mažumą. Atiduokite valdžią mažumai, ir ji pajungs daugumą”....
Valdžia yra visuomenės skaitoma teisėta, jeigu ji įsitvirtina būdais, priimtinais šiai visuomenei, ir atlieka funkcijas, kurias dauguma piliečių skaito privalomomis. Šiuo atžvilgiu įvairiais laikas ir įvairiose visuomenėse valdžios teisėtumo kriterijai buvo labai skirtingi. Max Weber, nuodugniai tyrės valdžios fenomeną, išskyrė tris pagrindinius valdžios legitimumo šaltinius: tradiciją, charizmą, racionalų teisinį pagrindą. Tradicija kaip legitimumo pagrindas ypač būdinga monarchijoms: karalius valdo todėl, kad taip buvo “nuo senovės”. Šis legitimumo tipas gali būti svarbus stabilumo faktorius: valdančiosios dinastijos egzistuoja šimtmečiais, o atskirais atvejais net apie tūkstantį...
