Pavadinimas kilęs iš lotyniško totalitas – visuma ir pirmą kartą pasirodė Italijoje XX a. trečiojo dešimtmečio viduryje: Mussolini savo režimą dažnai vadino lo statto totalitario – “totalitarinė valstybė”. Totalitarinės valstybės šalia Italijos buvo nacistinė Vokietija, Sovietų Sąjunga, kitos “socialistinės” šalys, dabar – Šiaurės Korėja, Kuba, kiek švelnesne forma – Vietnamas, Kinija, Irakas.

Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios – liaudies valia”. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra antiliaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neišvengiamai įvyksta visiška valdžios centralizacija, visuomeninės organizacijos, profesinės sąjungos faktiškai tampa valstybinėmis institucijomis, pajungtos partijos ir režimo interesams. Sovietų Sąjungoje valstybinė propaganda apibūdindavo profesinės sąjungas kaip “komunizmo mokyklą”. Bet kokios demokratinės laisvės ir žmogaus teisės yra nepripažįstamos. Tiesa, sovietinės konstitucijos skelbė žodžio ir susirinkimų laisvę, tačiau su išlyga, kad šios laisvės gali būti realizuojamos tik “darbo žmonių interesų labui”, o tai realiai reiškė tik vieną – režimo labui.

Totalitarinis režimas nepripažįsta jokios demokratijos ir partijos vidiniame gyvenime. Vladimiras Leninas dar 1903 m. parašytoje brošiūroje “Ką daryti” išdėstė partijos koncepciją, pagal kurią partiją sudaro profesionalių revoliucionieriu – vadovų branduolys ir eiliniai “pirminių” (vietinių) organizacijų nariai. Pastarieji formaliai turi teisę pateikti aukščiau stovinčioms organizacijoms savo pasiūlymus ir idėjas, tačiau privalo besąlygiškai vykdyti jų nurodymus ir neturi teisės suabejoti aukštesnių vadovų nuostatų, direktyvų ir instrukcijų teisingumu. Leninas pavadino tokia subordinacijos sistema “demokratiniu centralizmu” – tai maždaug tolygu “autoritarinei demokratijai”, ir šis principas įsitvirtino bolševikų partijos statute.

Totalitarinių sistemų valdančiosiose partijose praktiškai niekada nebūdavo rengiami demokratiniai partinių vadovų rinkimai. Visų lygių vadovai paskiriami iš viršaus, jie gi būdavo ir suvažiavimų delegatai, formaliai “rinkę” aukščiausiąją partijos vadovybę. Kitaip tariant, partijos štabas pats paskirdavo savo rinkėjus. Todėl partiniai rinkimai tapdavo lojalumo išraiškos vadovybei ritualu.

Pagal formalius kriterijus sunku apibrėžti totalitarinių režimų legitimumo laipsnį. Bolševikai Rusijoje užgrobė valdžią, nuvertę laikinąja vyriausybę, t.y. įvykdė valstybinį perversmą. Hitlerio nacionalsocialistų partija Vokietijoje suformavo vyriausybę po pergalės rinkimuose ir šiuo atveju jos atėjimas į valdžią buvo legitimiškas. Tačiau toliau abiem atvejais jokio įstatymo nebuvo laikomasi. Bolševikai 1918 m. išvaikė Steigiamąjį susirinkimą, kuriame daugumą vietų turėjo eserų (socialrevoliucionierių) partija, o po to uždraudė visas partijas. Panašiai pasielgė nacistai. Tačiau sovietų Rusijoje vėliau reguliariai buvo rengiami rinkimai, ir nors jokios konkerencijos nebūdavo, o kandidatų sąrašus iš anksto sudarydavo atitinkamų lygių partiniai organai, rinkimai buvo vertinami kaip teisinis valdžios pagrindas. Bolševikinio režimo legitimacijai turėjo tarnauti ir konstitucija (1918, 1924, 1936 ir 1977 m. versijos). Oficiali ideologija nuolat tvirtino, kad būtent “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos forma.

Legitimumas totalitariniams režimams yra tik fasadas. Jo pagrindiniai tikrieji ramsčiai yra indoktrinacija ir baimė.

Totalitariniai režimai skelbia esą revoliuciniai, siekiantys sukurti naujo tipo sistemą (“naująją tvarką” Vokietijoje, socializmą ir komunizmą Sovietų Sąjungoje ir kitose taip vadinamose “socialistinėse šalyse”) visos liaudies labui. Režimo menami pranašumai prieš demokratines šalis ir pasiekimai, ištikimybė ir paklusnumas valdžiai, partijos išmintis yra pagrindiniai indoktrinacijos siužetai, kurie intensyviai skiepijami mokyklose, universitetuose, per žiniasklaidą, literatūrą ir meną. Ypatingas dėmesys skiriamas kinui (Leninas: “Iš visų meno rūšių pati svarbiausia mums yra kinas”), monumentaliajai skulptūrai.

Propagandos ir indoktrinacijos tikslas: “naujas žmogus”: entuziastingas ir atsidavęs režimui.

Realūs ir potencialūs režimo turi įsitikinti savo bejėgiškumu ir baimintis, kad net už mažiausią nelojalumo apraišką jie būs griežtai nubausti. Masinės represijos buvo ypač būdingos Sovietų Sąjungai Stalino laikais, Kinijai (iki Mao Cetungo mirties).

Ryškiausios totalitarizmo formos yra fašizmas ir bolševizmas. Ideologijos pobūdžiu jie priešingi ir nieko bendra neturi. Vokiškajam fašizmui būdingas tautos ir rasės kultas, antimaterializmas, misticizmas, dvasinio prado svarba, atviras demokratijos atmetimas, nors apskritai išvystytos ir užbaigtos ideologijos nacizmas neturėjo. Bolševizmas atvirkščiai, proklamuoja internacionalizmą (darbo žmonių, tautų, progresyviosios žmonijos vienybę), materializmą, ekonominių faktorių ir prielaidų svarbą ir skelbė, kad “socialistinė demokratija” yra aukščiausia demokratijos pakopa. Tiktai Brežnevo konstitucijoje atsirado straipsnis, paskelbęs, kad sovietinės politinės sistemos branduolys yra KPSS).

Poststalininį režimą Sovietų Sąjungoje vieni politologai skaito totalitariniu, kiti – autoritariniu, ar viena iš autokratijos atmainų (ideokratija).

Totalitariniu režimu laikytinas ir Libijos, oficialiai vadindamos Socialistinė Libijos arabų liaudies džamahirija (Al Jumahiriyah al Arabiyah al Libiyah ash Shabiyah al Ishirakiyah). Formaliai valdžia priklauso liaudžiai (per tarybas), tačiau faktiškai Libija yra karinė diktatūra. Svarbiausia nacionalinė šventė – Revoliucijos diena yra rugsėjo pirmoji – tą dieną 1969 metais pulkininkas Muammar Abu Minyar al-Qadhafi įvykdė karinį perversmą ir užgrobė valdžią. Aukščiausias vykdomosios valdžios organas formaliai yra Generalinis liaudies komitetas, kurį renka tarybos. Įstatymų leidybos organą – Generalinį liaudies kongresą taip pat renka tarybos. Dalyvavimas tarybų rinkimuose yra privalomas visiems piliečiams. Politinių partijų nėra, nelegaliai veikia tik siauri arabų nacionalistiniai sąjūdžiai. Oficiali doktrina suformuluota Qadhafi “Žaliojoje knygoje”. Naftos eksporto dėka Libija yra viena turtingiausių Afrikos šalių (per capita GDP 1995 6510 USD – aukščiausias)

Views All Time
Views All Time
13966
Views Today
Views Today
1
0 0