Jo impresionistinė filosofija

Prancūzų menininkas Ogiustas Rodenas buvo vienas iš garsiausiųjų XIX a. impresionizmo atstovų. Jis gimė 1840 m. lapkričio 12 dieną Paryžiuje, labai vargingoje šeimoje. Jo tėvas tarnavo policijoje, motina buvo kambarinė. Baigęs pradinį mokslą jaunuolis įstojo į dailės mokyklą. Čia nuo aštuntos valandos ryto iki vidudienio piešė, kopijavo, tapė iš natūros. Dukart per savaitę lankė didžiojo skulptoriaus animalisto Barje kursus, o vakarus dažnai praleisdavo puikių Luvro kolekcijų pasaulyje. Kai Rodenui buvo 15 metų, jis susižavėjo spalvomis ir norėjo tapti dailininku tapytoju, tik, deja, neturėjo už ką nusipirkti drobės, teptukų ir dažų. O senovinių skulptūrų eskizams tereikėjo popieriaus ir pieštuko. Jis vaikščiojo po pirmąjį Luvro aukštą, dirbo didelėse jo salėse ir taip susižavėjo skulptūra, jog liovėsi ir galvojęs apie ką kitą. Jis darė eskizus ir valstybinėje gobeleno manufaktūroje, kur vėliau dirbo lipdytoju dekoratoriumi. Kai Rodenui sukako 24 metai, neturėdamas lėšų pragyvenimui, jis stojo dirbti lyg ir pameistriu pas nežymų skulptorių. Čia jis sukūrė portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“, tačiau gipsinis modelis nusiųstas į Paryžiaus Gran-saloną, nebuvo priimtas. Po šios nesėkmės menininkas drauge su savo šeimininku išvyko į Briuselį, kur dirbo ir pas kitą mažai žinomą skulptorių. Grįžęs iš Briuselio jis nemėgo pasakoti apie savo gyvenimą Belgijoje, sakydavo tik tai, kad reikėjo labai daug dirbti ir labai varžyti savo troškimus. Vis dėlto nėra abejonės, jog kaip tik Briuselyje, uoliai lavindamasis, jis tapo skulptoriumi, ištisus dešimtmečius savo kūriniais jaudinusiu Paryžiaus meno pasaulį. Ir štai pirmasis pasisekimas: salonas pagaliau priima iš marmuro iškaltą portretą “Žmogus sulaužyta nosimi“. Šiame dinamiškame kūrinyje tegalime įžvelgti vos kai kurias būsimo didžio talento žymes. Pirmasis kūrinys, jau būdingas Rodenui ir atliktas su tikru polėkiu, buvo kompozicija “Bronzos amžius“, išstatyta 1877 m. tame pačiame salone. Ši kompozicija sukėlė nemažą nerimo “aristokratijos miesto“ meniniuose sluoksniuose, nes skulptorius šiuo kūriniu drąsiai paneigia nusidėvėjusius akademinius išraiškos būdus.

Rodeno gyvenimo istorija gan paprasta. Darbas, darbas ir vėl fanatiškas, nenuilstamas, sakytum begalinis darbas. Šio darbo vaisiai pasklidę po viso pasaulio muziejus ir turtingų kolekcionierių rinkinius. Kūrybinio kelio pradžioje vertęsis labai sunkiai, Rodenas netrukus tapo pasiturinčiu,o vėliau ir turtingu žmogumi. Meistras pasidarė išlaidžiu kolekcionieriumi – supirkinėjo meno kūrinius vieną po kito. Ankstesnioji vienatvė nuslinko praeitin: dabar pas jį nuolatos daug svečių. Aplink jį nuolat telkiasi rašytojai, dailininkai, gražuolės aristokratės, aukšti pareigūnai ir turtuoliai, o galų gale jis užkariavo ir labiausiai atsilikusius savo nacijos atstovus – valstybę ir Akademiją. Menininkas ne kartą buvo išvykęs į užsienį, lankėsi Anglijoje, Italijoje, tačiau stipriausius įspūdžius jam paliko jaunystėje aplankytas Paryžius.

Rodenas skulptūroje įkūnijo tariamą neužbaigtumą, bronzos ir marmuro paviršių gyvą pulsavimą, skrydyje aptiktą judėjimą. Kita vertus jo skulptūrų jausmingumas, patetika impresionizmui visai svetimi. “Mąstytojas“ – geras jo kūrybos stiliaus perteikimas vienoje skulptūroje: nuleidęs galvą, jo veide – susirūpinimas, alkūnė įremta į kairįjį kelį, plaštaka atlenkta į vidų, o lūpos prispaustos prie pirštų. Kūno svoris perkeltas į priekį, per dešinę ranką, kurios alkūnė remiasi į kairįjį kelį, jis gula ant kojos, paskiau ant pėdos, stipriai prispaustos prie uolos, ir pagaliau atsipalaiduoja kiek pakeltuose kojos pirštuose. Šis svorio centro perkėlimas matomas visame “Mąstytojo“ kūne, net kairiojoje rankoje, gulinčioje greta dešiniosios alkūnės ant kairiojo kelio, nuo kurio suglebusi plaštaka bejėgiškai karo, nusvirusi žemyn. Dešinė šlaunis, blauzda ir pėda, o ypač pirštai taipgi byloja apie susirūpinimą, skausmingas godas, apie tą dvasios būseną, kuri dažnai apimdavo skulptorių, kaip ir Mikelandželą, žymiausią visų laikų menininką, kol pagaliau įsikūnydavo puikiuose kūriniuose. Tačiau tarp Rodeno ir Mikelandželo pažiūrų – didelis skirtumas. Mikelandželo pranašas Jeronimas Siksto koplyčios sienoje susimąstęs gal ir giliau už “Mąstytoją“, bet jis nenusivylęs, jo negraužia abejonės, jis tiki ir tikėjimas teikia prasmę jo kančioms.

Viename didžiai prasmingų savo pasisakymų Rodenas pareiškė, kad skulptūra turi būti persunkta dvasinio turinio, ir kad kiekviena jos dalis turi skleisti tą jausmą, kurį reiškia visas kūrinys. “Mąstytojo“ skulptūra iš tiesų yra tokia. Ji pilnutinai išnaudoja erdvę, jos negalima stebėti iš vienos, ar kitos pusės: kad gautume pilnesnį įspūdį, turime ją apeiti aplinkui. Nervingai ramų anfasą atitinka skausmingai išlinkusi ir įsirėžusi nugara. Profilis, kurio linijos ir vingiai sumišai kryžiuojasi, žadina jaudinantį nerimą – tą pakilų gyvybinį jausmą, kuris visada skatino Rodeno Kūrybinę mintį ir veikė jo fantaziją net gilioje senatvėje. “Mąstytojas“ atrodo nejudrus, bet iš tiesų taip nėra. Prieš šią trumpalaikę ramybę buvo ir po jos vėl bus ilgaamžė kova. “Mąstytojas“ simbolizuoja nenugalimą, amžinai rūpesčių ir abejonių kremtamą žmogų, pasinešusį kuo greičiau kilti iš vietos ir stoti gyvenimo kovon. “Mąstytojas“ nėra idealizuotas jaunas vyriškis, kuris lengvais judesiais skelbia pasauliui savo pranašumą, kaip senovės graikų skulptūros. Jos sunkios, grubiai apdorotos detalės, pačios savaime negrakščios, nedailios ir gal net kelia šiurpą. Figūros poza taip pat griauna visas tradicijas ir statika jos netvirta.
Skulptūra nesiveržia į glotnius kontūrus, nevengia staigių perėjimo vingių, dargi atvirkščiai – jos rankų ir kojų linijos laisvai kryžiuojasi. Tos linijos netvarkingai susipynusios ir chaotiškos, palyginus su paprastomis, išbaigtomis, akiai malonių geometrinių formų skulptūromis. Komponuodamas šią figūrą, Rodenas norėjo išreikšti gyvenimo proceso esmę, o visos lyg tol egzistavusios tradicijos, varžančios skulptūrinę kompoziciją, tam pasirodė nepatikimos ir buvo sulaužytos. Menininkas stačiai pareiškė, kad gražu mene yra tai, kas charakteringa. O charakteringumo kriterijus – bet kurio gražaus, ar negražaus reiškinio tikroviškumas. Menininkui gamtoje viskas charakteringa, nes jis gali įsiskverbti į slaptą visų reiškinių esmę.

Apie tai, kokiu būdu Rodenas išstudijavo ir taip tobulai, kaip, turbūt, niekas mūsų laikais, pažino žmogaus kūną, byloja itin savotiškas skulptoriaus darbo metodas. Jo dirbtuvėje nuolat būdavo, kalbėdavo, gulėdavo, vaikščiodavo – keletas nuogų pozuotojų, vyrų ir moterų. Tuo būdu skulptorius susikurdavo absoliučios nuogybės aplinką, kurioje laisvai atsiskleisdavo žmogaus kūno gyvenimas. Rodenas be atvangos sekdavo juos ir tokiu būdu įprato matyti raumenis judančius. Daugumai naujojo ir naujausiojo laikotarpio skulptorių nuogybė yra išimtinis reiškinys, tuo tarpu Rodenui – tai – įprastinė aplinka. Graikai išmoko kalbėti nuogybės kalba, pažinę žmogaus kūną palestrose, per disko metikų, imtynininkų, bėgikų rungtynes, o Rodenas tą pažinimą įgijo būdamas tarp nuogų žmonių, tolydžio judančių į vieną, ar kitą pusę prieš jo akis. Taip jis išmoko skaityti iš bet kurios kūno dalies jausmų ir aistrų išraišką.

Rodenas dažnai kartojo, kad veido negalima laikyti vieninteliu žmogaus sielos veidrodžiu, kad veido išraiškingumas nesąs vienintelis sielos gyvenimo atspindys. Nėra žmogaus kūne nei vieno raumens, kuris neatsilieptų į bet kokius vidinius pakitimus. Kiekvienas raumuo reiškia džiaugsmą, ar liūdesį, entuziazmą, ar pesimizmą, linksmumą, ar pyktį… Į šalis išskėstos rankos, arba suglebęs liemuo taip pat moka linksmai šypsotis, kaip akys ir lūpos. Tačiau, norint suprasti visą gyvo kūno išraiškos įvairovę, reikia skaityti “knygą“ kantriai, skiemenimis, mąsliai imti savin visą jame vykstančio gyvenimo grožį, gėrėtis jaudinančiu moters liaunumu, kada ji pasilenkia paimti tavo įrankį, arba subtiliu jos žavesiu, kada ji, pakėlusi rankas smaigsto auksinius savo plaukus, arba nervinga kokio nors vyriškio jėgą. O kai tavo akį patraukia kuris jų judesys, reikia greitai čiupti molio – ir eskizas beregint gatavas. O skulptoriai paprastai daro atvirkščiai – jie stato natūrą taip, kaip ji turėtų, jų manymu, stovėti, sako: poza turi būti tokia ir tokia, rankos ištiestos taip ir taip, net patys sukioja ir kraipo į visas puses liemenį ir galvą, tarytum prieš juos būtų kokia lėlė. Jie daug kuo rizikuoja: taip gimsta paviršutiniški, negyvi kūriniai. Judesį reikia gaudyti, nuolat stebint žmogaus kūno gyvenimą, o ne dirbtinai jį režisuoti.

Netgi tada, kai Rodenas norėdavo išgauti tam tikrą natūros pozą, jis nieku gyvu nestatydavo jos ta poza savo rankomis, nes norėjo vaizduoti tik tai, ką siūlo tikrovė. Jis visada klausėsi gamtos balso ir niekados net nemėgino jai įsakinėti. Visą dėmesį jis sutelkdavo ties tomis linijomis, kurios geriausiai išreiškia vaizduojamą sielos būseną. Tačiau menininkas matė gamtą ne tokią, kokią pažino ją per išorinę reiškinių tiesą. Tikroji vienintelė tiesa, pagrindinis meno principas yra tas, kad menininkas, norėdamas atspindėti gyvenimą, turi ne tik žiūrėti, bet ir matyti. Eilinis menininkas kopijuoja gamtą ir nesugeba kurti, dėl to, kad žiūri ir nemato reiškinių esmės. Veltui jis kruopščiai perteikia kiekvieną detalę – darbas vis viena bus negilus, lėkštas ir blankus.

Panagrinėkime dar vieną Rodeno kūrinį – kompoziciją “Pragaro vartai”. Šia taip pat yra kartu ir statiški, kartu ir pilni veržlumo, judėjimo. Prie šio kūrinio menininkas dirbo visą gyvenimą, ir iš bronzos jis buvo išlietas tik po Rodeno mirties. Iš pradžių Rodenas padarė tiktai nedidelius gipsinius eskizus. Jo vaizduotė sėmėsi įkvėpimo iš Dantės “Dieviškosios komedijos“, o savo forma kūrinys turėjo varžytis su Giberčio bronzinių vartų Florencijoje tapybiniu sprendimu. Bet per kančias pagimdytas ir daug kartų atidėtas kūrinys pasirodė besąs mažiau reikšmingas, negu visa eilė meninių sumąstymų, kilusių jo kūrimo metu: kai kurios “Vartų“ detalės, pasikeitus skulptoriaus požiūriui, buvo perdirbtos į atskiras kompozicijas, dažnai visai nepanašias į tas, kurios buvo “Pragaro vartų“ eskizuose. Panagrinėkime vieną iš jų.

Grupėje “Trys šešėliai“ matome vyriškius, kurie, kraupios nevilties pagauti, laikosi vienas už kito; jų kūnai sukaustyti siaubo, persikreipę, galvos nuleistos, jie kone griūva, bet nesiryžta žengti į pragaro ugnį. Svaigstančias galvas jie glaudžia viena prie kitos, rankas mėšlungiškai gniaužia. Judesiais jie reiškia tokią pačią kančią, kaip ir Mikelandželo ”Paskutinio teismo“ pasmerktieji. Vieną tų šešėlių Rodenas nulipdė atskirai, kur dar stipriau išreikšta neviltis. Tasai kūrinys žinomas “Adomo“ pavadinimu. Labai vykęs pavadinimas, nes skulptūra simbolizuoja nusidėjmą ir kankinantį sąžinės graužimą. Vaizdas jau įgauna penkių Mozės knygų proporcijas – titano kančia, fatališkesnė, nei žmogaus. Skulptūrą galima prilyginti “Mąstytojui“, kuris taip pat išėjo iš “Pragaro vartų“ ir leidosi į pasaulį vienas. Jeigu jau buvo Adomas, jam reikėjo ir Ievos, kuri taip pat yra ”Pragaro vartų“ komponentas, kaip ir “Neviltis“, “Paskutinis šauksmas“, ”Ugolinas”, ”Skausmas“ ir “Susirietusi moteris“. Visos šios skulptūros bent kiek primena Mikelandželo darbus ne vien tikslių detalių atitikimu, bet ir kompozicine sandara.

Jei Fidijaus laikų graikų skulptūroje žmogaus kūnas buvo išdėstomas keturiose plokštumose, kur torsas, kojos, rankos, pečiai, šlaunys, turėdavo savo įprastinę vietą, tai čia, minėtose Rodeno skulptūrose kūnas įtemptas, persikreipęs. Užtat figūrų pozoje justi ypač didelė jėga, nors ji ir liguistai sukaustyta. Tuo Rodeno figūros griežtai skiriasi nuo lanksčių antikos skulptūrų. Liguistas torso posūkis primena Luvre esančius Mikelandželo “Vergus“, kuriais Rodenas žavėjosi dar jaunystėje ir vėliau puikiai komentavo.

Tam, kas pranoksta įsigalėjusias tradicijas ir joms aklai nevergauja, pasisekimas mene brangiai atsieina, kadangi jis nesaikingai eikvoja savo individualius gabumus. Jis turi atsiteisti už tai, kad peržengia tradicijos nubrėžtą ribą. Taip atsitiko ir Rodenui. Net pasiekęs pasaulinės šlovės apogėjų, menininkas nebuvo pilnutinai pripažintas savo tėvynėje. Rodenas negalėjo patikti didelei daugumai žmonių, turinčių miesčionišką skonį, nes nepripažino jokio nuosaikumo. Net žymių menininkų tarpe buvo tokių, kurie laikėsi nuošaly nuo jo ir net jį niekino. Ypač neįprastos buvo menininko pastangos išreikšti turinį skulptūroje įkūnytu akivaizdžiu judesiu. Šios pastangos matyti jau devintame devyniolikto amžiaus dešimtmetyje sukurtose įvairiose kompozicinėse skulptūrose ( turimi galvoje ne tik “Pragaro vartai“, bet ir pvz. “Jonas Krikštytojas“, pilnas pavadinimas – ”Jonas Krikštytojas sako pamokslą tyruose“ ). Didingos figūros veržlios, visada vaizduoja karštligiškus judesius, išreikštus detaliai pavaizduotais raumenimis, kurie be to dar parodo dvasinę įtampą ir kančią, kokia ji bebūtų – dvasinė, ar fizinė.

Mene gražu tai, kas charakteringa. O charakteringumas yra ne kas kita, kaip gamtos reiškinio – gražaus, ar negražaus – tiesa, nes išorinės tiesa tėra vidinės tiesos atspindys.

Vilniaus Užupio gimnazijos 4g klasės mokinio
Simono Kareivos darbas

Panaudota literatūra:
Farkašas, Zoltanas “Rodenas“ 1962m.

Views All Time
Views All Time
10087
Views Today
Views Today
1
0 0