Supantis žmogų pasaulis didžiulis ir įvairus. Dailinikas spalvomis ir teptuku stengiasi pavaizduoti tai,kas jį jaudina, kas veikia protą ir vaizduotę.

REMBRADT HARMESZ VAN RIJN gimė 1606 liepos 15 dieną Leidene , Olandijoje. Jis buvo vienas iš 9 neturtingo malūnininko vaikų. Iki apsispręsdamas vykti į Amsterdamą ir tapti menininku, Rembrantas studijavo lotynų kalbą. Bet kiekviena pasitaikiusi proga stengdavosi išsisukti nuo paskaitų, kad galėtų piešti. Jis piešė portretus – motinos, brolio Adriano ir jaunesniosios sesers, kurią švelniai mylėjo. Motina slėpė jo piešinius storoje knygoje.Tėvas, kuriam nepatiko sūnaus polinkis, laikė tai tuščiu laiko gaišimu.

Netrukus jis visiškai metė universitetą ir pradėjo lankyti dailininko Jakobo van Svanenburgo dirbtuvę ir mokėsi pas jį maždaug trejus metus.Jakobas van Svanenburgas buvo mažai kam žinomas dailininkas, ir tikriausiai jo vardas būtų užmirštas jei ne tie treji metai, kai pas jį mokėsi Rembrantas.1624 metais, kai vaikinui sukako septyniolika metų, jis išvyko i Amsterdamą ir per pusę metų baigė meno mokslus pas istorinių scenų tapytoją Piterį Lastmaną. Amsterdame jis vedė Saskiją van Eilenburg.

ŽMONIŲ TAPYMAS.

Rembrantą domino žmonės. Piešiniuose menininkas perteikdavo jų nuotaikas, studijavo galvą ir jos struktūrą. Per daugelį metų Rembrantas sukūrė tūkstančius savo paties veido piešinių, eskizų, paveikslų. Jis sugebėjo pagauti akių ar lūpų kampučių išraišką. Daugelis turtingų olandų prašė Rembrantą juos nutapyti. Per dvejus pirmuosius metus Amsterdame jis nutapė daugiau kaip 500 užsakytų portretų. Jis stengėsi kiekviename portrete perteikti ne kokį nors vieną momentą, o visą žmogaus biografiją, kiek galima giliau įsismelkti į slapčiausius žmogaus sielos kampelius. Norint visą tai išreikšti drobėje, reikėjo daug ir įtemptai dirbti. Iki Ticiano Europa neturėjo tokio talentingo portretų meistro. Rembrantas tapė ir grupinius portretus. Jis mokėjo perprasti asmenybę, įvairias aplinkybes ir skirtingas vietas.

ŠVIESOS TAPYMAS.

Rembrantas tapė šviesą ir šešėlius. Jam spalva nebuvo tokia svarbi, kaip šviesos kontrastai. Jo meno tikrosios temos – šviesa ir jos efektai. Angelas, langas, atverstas lapas – kiekvienas spindi savo šviesa. Dailininkas mėgavosi šviesa, dėl to, mielai kūrė ofortus, nes jie – iš juodų ir baltų šešėlių. Kurdamas graviūras Rembrantas dar labiau pamėgo šviesą. Ofortus ir graviūras buvo galima masiškai spausdinti mašinomis, daug jų parduota. Taigi Rembranto darbai netrukus išgarsėjo visoje Europoje. Būdamas populiarus Rembrantas kolekcionuoja kinų porcelianą, rytietiškus ginklus ir drabužius. Jis perka antikines statulas, Mikelandželo kūrinius. Italijos, Ispanijos ir kitų kraštų dailininkų paveikslus. Jis renkasi tai kas jam patinka, daro įsigytų daiktų eskizus ir dažnai įkomponuoja juos į savo kūrinius. Kolekcija buvo jo įkvėpimo šaltinis. Dailininkas aistringai mylėjo dailę. Varžytinėse pirkdavo paveikslus, mokėdamas už juos labai brangiai ir aiškindamas, kad šitaip norįs parodyti didesnę pagarbą dailininko profesijai.

REMBRANTAS IR BAŽNYČIA.

Rembrantas gyveno tuo laiku, kai Europoje populiarėjo protestantų bažnyčia. Ji neužsakinėjo tokių didingų paveikslų krikščioniškomis temomis kaip katalikų bažnyčia.

Rembrantas buvo labai religingas. Jo kūryba persmelkta skausmo,kupina gilaus mįslingumo ir tikėjimo į Dievą. Savo gyvenime jis patyrė skaudų smūgį – tragišką žmonos ir sūnaus mirtį. Savo žmoną Saskiją jis tapo kaip Florą – pavasario ir gėlių deivę.Į vairiais atspalviais – nuo šviesiai žydrų, pereinančių į žalius – mainosi puošnaus rūbo šilkas, tarsi perlas spindi jos veidas ir rankos, jų lygi ir švelni oda. Saskija nebuvo klasikinio grožio, Rembranto uždavinys buvo pagražinti ir išaukštinti ją, kad jo paveiksluose Saskija atrodytų tobula ir spindėtų. Daugiau kaip trys šimtai metų praėjo nuo to laiko, tačiau ir Šiandien tebegyvena drobėje jauna moteris puošniu apdaru. Saskija tapo nemirtinga.

KAMBARYJE IR LAUKE.

Olandijos dangus platus, šviesus, debesuotas, laukai lygūs. Rembrantas savo peizažuose naudojo įvairius šviesos efektus. Jis mokėjo nutapyti tolimą vaizdą kur išsisklaido debesys ir virš vienišo miestelio ar kaimelio plačiai suspindi šviesa. Vaizduojamą tikrovę jis siejo su fantazija. Pasak Rembranto, nepakanka vien pažinti tapybos medžiagas,norint tapti tikru dailininku. Reikia stebėti, reikia mokytis, reikia gilintis į supančią gamtą ir daryti eskizus. Bet ir to maža. Reikia išmokti suprasti žmogaus jausmus – liūdesį, baimę, džiaugsmą, juoką, ašaras – mokėti tai perteikti. Kaip ir Leonardas, Rembrantas patarė visados turėti su savimi eskizų albumą, kad galėtum fiksuoti jame viską, kas pasitaikys, vaikštinėjant miesto apylinkėmis arba jo gatvėmis. Jis teigė,kad dailininko reikšmingumas priklauso ne nuo to, ką jis vaizduoja, bet nuo to, kiek tikroviškai savo kūriniuose atkuria gamtą ir sugeba atskleisti vidinę žmogaus esmę.

REMBRANTAS vienas iš nedaugelio olandų tapęs mitologines scenas, iliustravęs Biblijos istorijas kaip asmenines dramas. Antroje gyvenimo pusėje jis prarado užsakovus ir ėmė tapyti neoficialius, labai įntymius artimų žmonių portretus. Turtingos drabužių faktūros ir formų svoris, spalvos hedonizmas išnyko, užleisdamas vietą šviesos ir tamsos dramai, vykstančiai apčiuopiamas erdves praradusioje erdvėje. Iš veidų, pro storą dažų sluoksnį besiveržianti šviesa buvo sielos šviesa.

SIELVARTO METAI.

Sėkmė ne visada lydėjo dailininką. Lobstanti buržuazija ir jos viršūnės ėmė nebesuprasti tikroviško, rimto Rembranto meno. Užsakymų kaskart mažėjo. Dailininkas vis sunkiau gyveno ir pagaliau visiškai nuskurdo.

Mirties metais, tarsi susumavęs visus savo kūrybinius ieškojimus, Rembrantas nutapo garsų visame pasaulyje paveikslą “Sūnaus palaidūno sugrįžimas”. Siužetą Rembrantas paėmė iš evangelijos pasakojimo, kuriame pamatė žmogiškąją tragediją.

1669 metų spalio 4 dieną mirė vienas didžiųjų žmonijos genijų. Jo dirbtuvėje liko nebaigtas paveikslas – užsimerkęs senis laiko ant rankų naujagimį, kuriam liūdnai šypsosi prieblandoje stovinti jauna moteris. Šitoje liūdnoje šypsenoje tarsi įkūnytas visas didžiojo dailininko gyvenimas, audringa ir ryški pradžia, sielvartinga ir vieniša pabaiga.Visuotinis pripažinimas ir pasaulinė garbė atėjo pernelyg vėlai. Apie tai sužinoti dailininkui nebuvo verta…

Agnė

NAUDOTA LITERATŪRA:
1. “Apie tris meno šakas” Marina Andrejeva, Liubovė Antanova, Olga Dmitrijeva..
2. http://www.britannica.com

Views All Time
Views All Time
9957
Views Today
Views Today
1
0 0