Tapytoja, kino ir teatro dailininkė, eiles kurianti Juzefa Čeičytė Lietuvos meną praturtino svariu kūrybos indėliu. 7 dešimtmetyje J. Čeičytė ėmė garsėti, kaip įdomių ir tuomet neskatinamų kurti abstrakcijų autorė. Jos paveikslai – ne sausos technikos ir plastinių ieškojimų išraiška, bet jos dvasinės erdvės, savimonės atspindžiai, fiksuoti savita, nepanašia į nieką plastine forma. Drobėse spalvų, tonų, koliažo technikos elementų visuma autorė reiškė ir filosofinius savo laiko ir patirties apmąstymus. Juzefa Čeičytė gimė 1922 m. Rokiškio raj., Aleknų kaime. Valstybiniame dailės institute studijavo tapybą pas Antaną Gudaitį, Viktorą Vizgirdą. Išvengusi ištremtų tėvų dalios, 1948 m. buvo pašalinta iš instituto ir tik gerų žmonių išslapstyta nuo represijų. Jai teko dirbti Valstybinio operos ir baleto teatro dekoracijų ceche, vėliau slapstėsi Linkuvoje, Ramygaloje, Panevėžyje, įsidarbino Klaipėdos dramos teatre. Ten 1949 – 54 m. sukūrė scenovaizdžius ir kostiumus 15-ai spektaklių. Eksternu išlaikiusi egzaminus ir apgynusi diplominį darbą, gavo scenografės diplomą ir buvo paskirta uostamiesčio teatro vyriausiąja dailininke. Buvo kviečiama kurti ir kituose teatruose. 1960 m. priimta į Lietuvos dailininkų sąjungą. Nuo 1961 m. iki 1978 m. Lietuvos kino studijoje kūrė dekoracijas, kostiumus vaidybiniams ir dokumentiniams filmams.

Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L.Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.

Vėlyvojo klasicizmo laikotarpiu Lietuvos architektūroje persipynė net kelios kryptys : ieškota orgonalių sprendimų, tęstos anksyvojo ir brandaus klasicizmo tadicijos, reiškėsi ampyro, o po 1830 metų ir romantizmo bruožai, kartais būdavo visai atsisakoma klasikinių formų. Ryškiausi vėlyvojo klasicizmo atstovai buvo M. Šultcas ir K. Podščianskis. Jų darbuose jau išnyko brandžiajam klasicizmui būdingas didingumas, išryškėjo tendencija ieškoti tobulų proporcijų, siekti pastato grožio ir praktiškumo harmonijos. Dauguma architektų, tiek vietinių, tiek atvykusių iš kitų šalių, tęsė ankstesnes Lietuvos klascizmo tradicijas.

Pastatyti 1795 – 1799 metais puošnūs Paežerių rūmai yra dviaukščiai, su mezoninu, dengti mansardiniu stogu. Abiejuose aukštuose patalpos išdėetytos anfiladine tvarka. Rūmų išorės architektūra – glaudi baroko ir klasicizmo meninių formų jungtis. Simetriško darnių proporcijų pagrindinio fasado vidurį pabrėžia grakštus keturkolonis didžiojo jonėninio orderio portikas, galuose kyšo nedideli rizalitai su lenktais frontonais. Tarp rizalitų ir portiko lygiais tarpais išdėstyti sandrikais puošti langai ir balkonų ažūrinių grotelių juostos. Gerokai atsikišęs vainikuojantis karnizas praturtintas modiljonais, o rizalitai – dar ir triglifais suskaidytais frizais.