Vilniaus katedra buvo rekonstruojama po 1769 metų apgriuvimo. Ši rekonstrukcija iš pagrindų pakeitė išvaizdą senos dvibokštės katedros, suprojektuotos J. K. Glaubičiaus. Iš pradžių rekonstrukcijos projektą parengė Dž. Sako, bet rekonstrukcijos finansų valdytojas J. I. Masalskis jį atmetė, nes projektas buvo neišvaizdus ir nepabaigtas. Projektas buvo patikėtas dar jaunam architektui L.Gucevičiui. Projektas buvo parengtas jau 1779 metais ir tais pačiais metais prasidėjo rekonstrukcijos darbai. 1792 metais Masalskis bankrutavo ir statybos darbai pasibaigė. Iki to laiko visi išoriniai statybos darbai buvo pabaigti ; skulptorius K. Jelskis papuošė portiką trimis didžiulėmis šventųjų statulomis. Visas katedros vidus liko nepakeistas, išskyrus dvi alegorines skulptūras – “Meilė Dievui” ir “Meilė artimui”. Dėl politinių įvykių ir finansų nepritekliaus Katedros rekonstrukcijos darbai buvo penkiems metams sustabdyti.

Vilniaus Katedros rekonstrukcijos projektas yra svarbiausias L.Gucevičiaus, taip pat ir visos lietuvių klasicizmo architekrtūros, darbas ir išreiškia jos nacionalinį savitumą paremtą tradicijų tęstinumu. Katedros planą architektas sukūrė pagal tradicinį lietuviškų gotikinių bažnyčių ir barokinių rūmų su keturiais stambiais kampiniais bokštais planą. Vietoj bokštų pagrinio korpuso kampuose L.Gucevičius įtaisė stambias koplyčias. Iš senos katedros pastato jis paliko nepakeista 2/3 viso statinio, netgi su dalimi senų skliautų ir architektūrinę korpuso struktūrą, išsaugojo Valavičiaus koplyčios interjerą ir visą šv. Kazimiero koplyčią, kurios architektūrinę struktūrą ir formas panaudojo viso eksterjero sistemai, tik nežymiai supaprastinęs ir pakeitęs jos formas paladijinio stiliaus dvasia. Tuo būdu L.Gucevičius virtuoziškai suformavo vieningo ir harmonško stiliaus pastatą, didingą ir monumentalų. Žvelgdami į rekonstruotos Vilniaus katedros architektūrines ištakas, vieni architektai randa jos kūryboje XVI amžiaus italų architekto Paladijaus įtakos, kiti XVIII amžiaus prancūzų architektūros ir netgi K. Ledoux darbų įtakos. Visgi planinėje pastato struktūroje ir jos interjere architektas vadovavosi vietinės architektūros tradicijomis.

Toskaniškas orderis ir Paladijaus architektūros principai plačiai naudojami XVII – XVIII amžiaus lietuvių architektūroje, jiems skirtas didžiulis dėmesys L.Gucevičiaus mokytojo Knakfuso lekcijose. Jau savo studentiškuose darbuose L.Gucevičius bandė naudoti Paladijaus sistemą, o vėliau, būdamas Italijoje, susipažino su jo darbais. Kokiu būdu L.Gucevičius savo kūryboje naudojo skirtingus šaltinius, galima atsekti pagal katedros šoninių fasadų vystymosi koncepcijos pavyzdį.

Dar studijų metais L.Gucevičius dvaro projekte savitai modifikavo rytinį Luvro rūmų, sukurtų 1678 metais K. Pjero, L. Levo ir kt. , fasadą. Jis šiek tiek supaprastino architektūrines formas Paladijaus sistemos tradicijomis, sutelkęs pagrindinį dėmesį atvertai galerijai ir jos giluminės sienos puošybai. Tokį sprendimą architektas panaudojo ir katedros šoniniuose fasaduose, dar labiau supaprastinęs architektūrinius elementus ir vietoje sudvejintų kolonų panaudojęs vienines.

Tokiu būdu L.Gucevičius Vilniaus katedroje panaudojo paladijnės architektūros elementus ir kai kuriuos baroko sprendimus. Konkrečiai tai išreikšta pastato skaidyme į atskiras dalis, kuriose pagrindiniai išdėstymo elementai priešpastatomi esminėms koordinatėms erdvėje. To dėka pastatas įgauna didžiulę vidinę dinaminę jėgą ir tuo pačiu įsilieja į atvirą, tuščią erdvę. Tas įspūdis dar labiau papbrėžiamas ištrauktų priekin portiku ir atviromis šoninėmis galerijomis. Tuo būdu, statinys tampa dalimi erdvės ir erdvė įsilieja į pastatą. Barokinės skulptūros ir ornamentikos elementai sudaro turtingą išorinį papuošimą figūromis ir ornamentinėmis skulptūromis, kurias meistriškai sukūrė T. Righi, L.Gucevičiaus sutikimu. Baroko architektūros reliktai randami ir L.Gucevičiaus sukurtuose kampinių koplyčių ovaliniuose planuose. Tokį patį erdvinį sprendimą jis panaudojo ir pirmame Vilniaus rotušės projekto variante.

L.Gucevičius neapsiribojo vieno tipo architektūriniu sprendimu. Jis ieškojo paprastesnių ir lakoniškesnių formų. 1783 metų Vilniaus Tiškevičių rūmų, pastatytų prie Trakų vartų, rekonstrukcijos projekte ir Vilniaus Užupio malūno projekte aiškiai matoma K. Ledoux karinės ir pramoninės paskirties objektų įtaka. Dar toliau orderio modernzavime L.Gucevičius pažengė 1786 metais pastatytuose buvusiuose Vilniaus bajorų ir valstiečių teismo rūmuose. Visa tai liudija apie L.Gucevičiaus kūrybinio diapozono platumą.
Po 1793 – 1798 metų pertraukos pasitaikė galimybė pabaigti Vilniaus katedros rekonstrukcijos, ypač vidaus, darbus. Buo pasiūlyti du nauji sprendimai – L.Gucevičiaus ir P. Rossi. Jie skyrėsi tiktai skliautų dekoracija. Rossi siūlė padengti juos freskine tapyba, kurios projektus jau buvo parengęs S. Smulgevičius. L.Gucevičius norėjo papuošti skliautus klasikiniais lipdiniais, kas ir buvo vėliau įgyvendinta. Rekonstrukcijos vidaus darbams vadovavo architektas M. Šulcas. Jis priėmė vargonų choro vietos, didžiojo vikarų altoriaus, kapitulos narių suolų prie altoriaus ir sakyklos naujus sprendimus. Rekonstrukcijos darbai buvo baigti 1801 metais. Tik kampinių ovalinių koplyčių interjeras architektūriškai liko nepabaigtas. Jų meninę dekoraciją atliko dailininkai Pranciškus ir Antanas Smulgevičiai.

Architektas M. Šulcas pagal savo projektą rekonstravo katedros varpinę suteikęs jai savitą ankstyvojo klasicizmo stiliaus išvaizdą. Joje nėra L.Gucevičiaus katedros archittektūrinių formų pamėgdžiojimų, ji nekonkuruoja su katedra, ji labai taktiškai papildo katedros ansamblį.

Katedros šoninių galerijos nišos pasilikusios tuščios ir prie L.Gucevičiaus ir prie M. Šulco, 1832 metais papuoštas šventųjų skulptūromis, kurios buvo perneštos iš Vilniaus šv. Kazimiero bažnyčios altoriaus. Septynių karalių figūros stovinčios pietrytinėje galerijoje (nežinomas skulptorius 1754 metai; jų iš viso buvo aštuonios) paimtos iš šv. Kazimiero bažnyčios didžiojo altoriaus. Statulos šešių šventųjų jėzuitų pastatytos šiaurinės galerijos nišose (sukurtos maždaug tuo pačiu laiku kito nežninomo labiau talentingo skulptoriaus) perneštos iš tos pačios bažnyčios šoninių altorių. Tokiu būdu, istorinio atsitktinumo dėka, L.Gucevičiaus sumanymas papuošti katedrą figūrinėmis skulptūromis buvo pilnai išpildytas. Šios vėliaus pastatytos skulptūros yra tos pačios epochos ir to pačio stiliaus kaip ir Righi darbai, jos priklauso vietiniai, o ne itališkai mokyklai ir atitinkamai išpildytos kiek kitokiu temperamentu.

Vėlesni laikai nebuvo palankūs L.Gucevičiaus šedevrui ypač dėl jo nepakankamo klasicizmo stiliaus “tyrumo”. Jį kritikavo architektas K. Podčašinskis, pasisakantis už akademinį klasicizmą, dėl kompromiso su baroko reliktais. “Sterilaus klasicizmo” propaguotojai negalėjo atleisti L.Gucevičiui pastato puošybos baroko stiliaus skulptūromis. Jų “tobulinimo” auka pirmiausiai tapo trys K. Jelskio figūrinės skulptūros katedros portike. Į jas pasikėsino dar 1923 metais, bet galutinai jas sunaikino 1950 metais. To pasekoje, katedros fasadas tapo sunkiasvoris, prispaustas ir taip neteko savo grakštumo – svarbiausio L.Gucevičiaus kūrybos principo. “Restauracija”, prasidėjusi 1954 metais ir tęsusi iki devinto dešimtmečio, paminklui padarė žymią žalą : sunaikinti drožinėti kapitulos narių suolai prie altoriaus ir sakykla; rytiniamekatedros fasade įrengtos oro kondicionavimo kameros uždengė visą pastato pirmą aukštą beveik iki vieno metro aukščio, kas sąlygojo pastato proporcijų iškreipimą; visiškai priešingai L.Gucevičiaus sumanymui įtaisytos geležinės aptvarėlės šoninėse galerijose. Iš lauko šv. Kazimiero koplyčios sienos padengtos cemento spalvos mišinio sluoksniu, to pasekoje vienas kitam prištaraujantys šv. Kazimiero koplyčios sienų medžiaga ir spalva sudarko katedros ansamblio vienybę. Tai ką L.Gucevičius meistriškai sujungė ir suvienijo, “restauratoriai” sudarkė ir sujaukė. Be viso to, nuo autentiško švediško smiltainio numušė stambų paviršiaus sluoksnį. Ir nežiurint į visas pastangas katedros sienos ir toliau skilinėjo ir pasidenginėjo druskomis ardančiomis tinką; požemiai ir fundamentas sudrėko nesulaukę nusausinimo.
Didžiulės pagarbos išreiškimas mūsų genialiam architektui L.Gucevičiui turi būti ne žodžiais, o darbais, rimtu ir kruopščiu jo darbų tyrinėjimu, kad pagal tikrąją vertę įvertintume ir išsaugotume juos.

Kitkauskas N. “Vilniaus katedra”. Vilnius 1976

Views All Time
Views All Time
5853
Views Today
Views Today
1
0 0