Politologija

Viena svarbiausių prasidėjusios XX a. pabaigoje politinės liberalizacijos priežasčių yra tai, kad postindustrinės/informacinės visuomenės elementai sparčiai auga daugumoje šalių. Autoritariniai režimai susiduria su dilema: ar priimti naujas technologijas, tarp jų naujausias komunikacijos priemones ir neriboti jų naudojimosi galimybių visiems piliečiams, arba bandyti atsitverti nuo išorinio pasaulio “geležine uždanga” ir pasmerkti save atsilikimui. Izoliacija tampa nepriimtina alternatyva, kai ekonominio vystymosi ir modernizacijos išdavoje išauga vidutiniai sluoksniai ir bendras kultūrinis lygis. Pirmiausia dėl šios priežasties autoritariniai režimai užleido vietą atstovaujamoms valdymo sistemoms kai kuriose Lotynų Amerikos šalyse, Pietų Korėjoje, Taivane.

Politinis vystymasis yra visuomenėje iškylančių prieštaravimų išdava, o ilgalaikėje perspektyvoje politinės sistemos tipą nulemia susiformavusios visuomenės tipas. Reikšmingi politiniai pokyčiai visada yra konfliktų rezultatas, nes kiekvienoje visuomenėje yra ir permainų šalininkų ir jų priešų. Grupės, kurių interesus saugo egzistuojanti politinė sistema, yra lojalios jai ir, jeigu jų padėčiai nekyla betarpiška grėsmė, nenori nieko keisti. Tai yra konservatyvi reakcija į socialinio ir politinio vystymosi iššūkį. Kitos, reformistinės grupės siekia patobulinti egzistuojančią sistemą, padidinti jos sugebėjimą reaguoti į iškylančias problemas. Revoliucionierių nuomone egzistuojanti politinė sistema negali išspręsti svarbiausių visuomeninių problemų, kliudo tolimesniam vystymuisi ir negali būti reformuota, todėl ji turi būti pakeista.

Politinio vystymosi samprata turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai yra viena iš politologinių koncepcijų, buvusi ypač populiari šeštame ir septintame dešimtmečiuose (political development). Ji buvo plačiai taikoma, tiriant politinius procesus postkolonijjinėse Azijos ir Afrikos šalyse; svarbiausias jos postulatas buvo, kad politinio vystymosi kryptis yra politinių sistemų evoliucija link Vakarų, ypač anglosaksų demokratinės sistemos modelio. Plačiąja prasme politinis vystymasis suprantamas kaip pokyčiai politinėje sistemoje, politinėje kultūroje ir elgsenoje. Ilgalaikėje perspektyvoje politinis vystymasis yra determinuotas, priklauso nuo daugelio socialinių, kultūrinių, ekonominių, išorinių geopolitinių, technologinių ir kitų faktorių. Kartu istorijoje ir politikoje daug nulemia atsitiktinumas. Tačiau realizuojamas jis tik situacijose, kada visuomenė ar valstybė yra kryžkelėje ir galimos yra kelios tolimesnio vystymosi alternatyvos.

Pasaulyje priskaičiuojama mažiau 200 nepriklausomų valstybių, tuo tarpu kai etninių grupių yra apie 3000. Todėl pasaulyje nedaug etniškai homogeniškų, šalių: Islandija, Japonija, Korėja, kai kurios arabų šalys. Migracijų išdavoje tautinių mažumų atsirado daugelyje šalių, kurios anksčiau buvo palyginti homogeniškos: Vokietija (turkai, jugoslavai ir kiti migrantai čia sudaro virš 10 proc. gyventojų), Skandinavijos šalys, o Kuveite (prieš 1990/91 metų karą) imigrantų buvo net virš 50 proc. visų gyventojų. Skirtumai tarp grupių labai dažnai tampa konfliktų priežastimi, o šiais laikais sudaro platformą politinei mobilizacijai: atsiranda lyderiai, judėjimai, partijos, kurių tikslas yra išreikšti ir ginti grupės interesus, ir tokiu būdu grupė tampa politiniu aktoriumi.

Islamiškasis, arba musulmonų fundamentalizmas yra reakcija į Vakarų kultūros ekspansija ir sekuliarizacijos procesus. Vienokia ar kitokia konservatyvi reakcija į svetimą kultūrą yra dėsningas reiškinys. Islamiškasis fundamentalizmas išsiskiria daugiau mastu, nes musulmonų valstybių grandinė yra nusidriekusi per pusė pasaulio nuo Vakarų Afrikos iki Ramiojo vandenyno. Būtent dėl tos priežasties daugelis Vakarų politikų ir analitikų teigia, kad žlugus komunizmui, islamiškasis fundamentalizmas yra pagrindinis Vakarų priešas.

XX amžiuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakraipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parašyta tūkstančiai studijų, nėra ne tik vieningo požiūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti – kad jis išreiškia siekimą gyventi homogeniškoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) požiūris į nacionalizmą yra dažniausiai labai politizuotas – vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integracijos šalininkai – su fašizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Fašizmas (lot. fasio, ital. fascismo – pluoštas, susivienijimas) – dešinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Fašizmas yra atvirai antidemokratiškas, rasistinis, šovinistinis ir iracionalus. Aukščiausia vertybe fašistai skaitė valstybę, vokiečiu fašistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikšmę. Būdingas bruožas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Terminą “socializmas” (nuo lot. socialis – visuomeninis) pirmieji pradėjo vartoti jau minėtas Saint Simon ir krikščioniškojo socializmo ideologas Pierre Leroux (1797-1871). Revoliucinio perėjimo iš kapitalizmo per proletariato diktatūrą į socializmą vadovaujant darbininkui klasei , idėją suformulavo Karl Marx ir Friedrich Engels “Komunistų manifeste” (1847 m.). Komunistinės ideologijos, paskelbtos moksline teorija, pagrindiniai šaltiniai anot Vlddimiro Uljanovo-Lenino (1870-1924) buvo utopinis socializmas, anglų klasikinė politekonomija ir vokiečių filosofija, ypač Hegelio dialektikos ir Ludwigo Feuerbacho (1804-1872) materializmo junginys.

Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai. Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

Po Sovietų Sąjungos ir jos karinio bloko (Varšuvos sutarties organizacijos) dezintegracijos žlugo taip vadinama bipolinė, arba dviašinė sistema, kurią sudarė dvi susipriešinusios sistemos ir nuošalyje buvės neprisijungusių šalių judėjimas (neutralios, daugiausia “trečiojo pasaulio” šalys, taip pat Jugoslavija ir Kuba). Pagrindinės dabartinės tendencijos: 1) Būdingiausias šiuolaikinio pasaulio vystymosi bruožas yra globalizacija – nuolat didėjantis visų valstybių tarpusavio priklausomumas ir sąveika politikos, ekonomikos, kultūros sferose, pasaulinio masto integracinės tendencijos, apribojančios visųį net pačių didžiausių valstybių suverenitetą;