XX amžiuje nacionalizmas yra nedvejotinai labiausiai paplitusi ideologija. Tačiau skirtingai nuo kitų ideologinių pakraipų nacionalizmas beveik neturi bendrų postulatu, ir nors apie jį parašyta tūkstančiai studijų, nėra ne tik vieningo požiūrio į nacionalizmą, bet ir priimtinos jo sampratos. Vieni mokslininkai skaito, kad nacionalizmas yra lojalumas tautai ar valstybei, kiti – kad jis išreiškia siekimą gyventi homogeniškoje visuomenėje, treti tvirtina, kad nacionalizmas yra politinė grupinio egoizmo, ketvirti mano, kad jam apskritai stinga bet kokio programinio turinio. Problemą dar labiau supainioja dvi aplinkybės: (1) kad nacionalizmas lengvai susilieja su kitomis ideologinėmis pakraipomis, tarp jų konservatizmu, komunizmu, socialdemokratija, (2) požiūris į nacionalizmą yra dažniausiai labai politizuotas – vieni jį sutapatina su patriotizmu, kiti, ypač kosmopolitai ir globalinės integracijos šalininkai – su fašizmu, rasizmu ir kitomis labai smerktinomis pakraipomis.

Nacionalizmo fenomenas tampa žymiai aiškesnis, pažvelgus į jį kaip tautinių, t.y. grupinių interesų apraiška. Kiekviena grupė, ypač jei turi savimonę ir aiškiai išreikštą identitetą, turi ir bendrų interesų. Svarbiausias jų yra siekimas sukurti optimalias sąlygas grupės egzistavimui. Tai yra būdinga ir nacionalizmui. Priklausomai nuo situacijos, optimalios sąlygos gali reikšti nepriklausomybės atkūrimą, identiteto išsaugojimą, teritorinio susivienijimą, kalbos ir kultūros vystymą, lygiateisiškumo pripažinimą ir daugybę kitų dalykų. Kadangi tautą sudaro įvairios teritorinės, socialinės, politinės ir kitokios grupės, galimi skirtingi tautinių interesų interpretacija ir prioritetų tvarka, pav., vieni gali būti karinio neutraliteto šalininkais, kiti – pasisakyti už prisijungimo prie karinio bloko, dalis visuomenės gali būti už valstybinį ekonomikos reguliavimą, kita dalis – už minimalų valstybės vaidmenį ekonomikoje. Todėl atskirų grupių nacionalizmas yra skirtingas. Tačiau kartu yra tam tikras blokas požiūrių, dėl kurių visos grupės, arba bent didžioji dauguma sutinka: nepriklausomybės išsaugojimas, išorinis ir vidinis saugumas, ekonominis klestėjimas, kultūros bei mokslo pažanga ir pan. Taip pažvelgus į nacionalizmą, tampa aišku, kad skirtumai tarp atskirų grupių pažiūrų yra daugiausia taktinio pobūdžio – kaip geriau numatytą tikslą pasiekti. Tik tais atvejais, kada visuomenė yra labai fragmentuota ir susipriešinusi, pav. pilietinio karo sąlygomis, sunkiau kalbėti apie nacionalizmą, nors net tada jis anaiptol nedingsta: pilietinio karo Amerikoje metu nei pietiečiai, nei šiauriečiai nesiekė atkurti Britanijos valdžia, sovietinėje Rusijoje analogiškoje situacijoje tiek raudonieji, tiek baltieji siekė atkurti valstybę buvusios imperijos ribose.

XX a. viduryje vyravo nuomonė, kad nacionalizmo epocha jau praėjo, tačiau ši išvada pasirodė pernelyg skubota. Septintame dešimtmetyje – taip vadinamas etninis paradoksas: etnoregioniniai judėjimai Belgijoje, Kanadoje, baskų separatizmas Ispanijoje, konfliktas Šiaurės Airijoje, etc.

Views All Time
Views All Time
2930
Views Today
Views Today
1
0 0