Fašizmas (lot. fasio, ital. fascismo – pluoštas, susivienijimas) – dešinysis ekstremistinis judėjimas ir ideologija, atsiradęs 1919 m. Italijoje, kur Benito Mussolini (1883-1945) vadovaujama Partito Nazionale Fascista buvo valdančioji partija nuo 1922 m.,, vėliau Vokietijoje ir kitose Europos šalyse. Fašizmas yra atvirai antidemokratiškas, rasistinis, šovinistinis ir iracionalus. Aukščiausia vertybe fašistai skaitė valstybę, vokiečiu fašistai daugiau akcentavo tautos (das Volk) reikšmę. Būdingas bruožas yra vado (il duce, Führer) kultas.

Vokietijoje terminą nacionalsocializmas įvedė XX a. pradžioje Friedrich Naumann, siekęs integruoti darbininkų judėjimą į demokratinę sistemą ir tuo būdu neutralizuoti tapusią populiaria marksistinę klasių kovos doktriną. Naumanno šalininkai taip ir liko nedidele intelektualų grupele, o terminą perėmė Hitlerio pasekėjai (Nationalsozialistische deutsche Arbeiterpartei – Nacionalsocialistinė vokiečių darbininkų partija, kuriai nuo 1921 m. jis vadovavo), kurie save skaitė revoliucionieriais, o valstietiją ir darbininkų klasę – svarbia tautos dalimi. Psichologinė nacionalsocializmo bazė yra liguista reakcija į pralaimėtą karą, Vokietiją pažeminusią Versailles sutartį. Nacistai tvirtino, kad karas pralaimėtas ne todėl, kad priešai turėjo geresnes armijas ar daugiau resursų, o dėl vidinės ardomosios kai kurių grupių (komunistų, žydų, socialdemokratu, pacifistų) veiklos. Šios idėjos, labai supaprastinusios tikrovę, susilaukė daug atgarsio, ypač tarp jaunimo. Nacionalsocializmo ideologijoje pastebima įvairių veikėjų ir mąstytojų įtaka: Adamo Müller’io antiliberalizmas ir miglotos idėjos apie korporatyvinę valstybė, Otmaro Spann’o neoromantizmas, Houstono S. Chamberlaine, Adolfo Stöcker’io ir Karlo Lüger’io (skelbusio, kad kapitalizmas ir marksizmas – žydų išradimai) antisemitizmas, Oswaldo Spengler’io “prūsiškasis socializmas” ir naujo Cezario pranašavimas, Nietzschės viršžmogio kultas.

Views All Time
Views All Time
4725
Views Today
Views Today
1
0 0