Politologija

Socializacija vadinamas priimtų visuomenėje kultūros, vertybių sistemos, elgsenos ir komunikacinių normų įsisavinimas. Politinė socializacija yra atitinkamų politinės kultūros įsisavinimo procesas. Sąvoka “politinė socializacija” vartojama dviem prasmėm. Siaurąja prasme ji reiškia tikslingą politinių vertybių, įsitikinimų ir įgūdžių ugdymą. Tai pagrindinai atlieka valstybinės ir oficialios institucijos: mokykla, valstybinė žiniasklaida, dalinai valdžios organai (paminklų statyba, muziejai, gatvių pavadinimai, memorialinės lentos ir pan.), siekdama įskiepyti dominuojančią arba normatyvinę politinę kultūrą.

Totalitarinis režimas visiškai atmeta visuomenės autonomiją, nepripažįsta pilietinės visuomenės ir siekia be išlygų kontroliuoti visas visuomeninio gyvenimo sferas, panaikindamas ribas tarp privataus ir visuomeninio gyvenimo. Tuo jis skiriasi nuo autokratinio režimo. Vienintelė partija naudojasi valdžios monopoliu ir kontroliuoja armiją, žiniasklaidą, ekonomiką, pateisindama savo viešpatavimą tuo, kad tik ji išreiškia tikrus visos liaudies interesus. SSRS patys populiariausi šūkiai buvo “Partija ir liaudis vieningi”, “Partijos valios – liaudies valia”. Vadovaujantis šia logika, bet kokia opozicija valdžiai yra antiliaudiška ir geriausiu atveju gali išreikšti tik egoistinius kokių nors siaurų grupių interesus. Partija totalitarinėje sistemoje susilieja su valstybe, o pastaroji sutapatinama su visuomene. Neišvengiamai įvyksta visiška valdžios centralizacija.

Politikos moksluose gausu lyderių tipologijų ir klasifikacijų, sukurtų remiantis įvairiais kriterijais. Atitinkamai su valdžios pagrindų tipologija Max Weber skyrė tradicinius, charizmatiškus ir legalius lyderių tipus. Pagal vadovaujamą objektą išskiriami bendranacionaliniai, grupių, partijų, regionų lyderiai. Priklausomai nuo bendravimo ir vadovavimo stiliaus skiriami autoritariški lyderiai, siekią absoliutizuoti savo valdžią ir asmeniškai priimti sprendimus, paliekant kitiems tik vykdytojų vaidmenį, ir demokratiški lyderiai, kurie remiasi vadovaujamųjų aktyvumu, palaiko jų iniciatyvą, priimant sprendimus siekia bendro sutarimo. Pagal politinės sąmonės tipą išskiriami reformatoriai (anot Franciso Tucker’io siekia įgyvendinti bazinį bendrijos mitą, idealų egzistuojančios politinės sistemos modelį), revoliucionieriai (atmeta bazinį mitą ir siekia pakeisti politinę sistemą) ir konservatoriai, siekią išlaikyti status quo. Veiklos sferos atžvilgiu išskiriami programuotojai (formuluoja tikslus), strategai (planuoja tikslo pasiekimo būdus) ir vykdytojai (realizuoja numatytą veiksmų programą).

Parapijinė dalyvavimo (parochial participant) politinė kultūra būdinga atsilikusioms (pusiau) tradicinėms visuomenėms, dažniausiai buvusioms kolonijoms, kuriose paskelbiant nepriklausomybę buvusios metropolijos pavyzdžiu įkuriama demokratinė sistema. Ypač daug panašių bandymų daryta buvusiose Britanijos kolonijose, kurios nepriklausomybę iškovojo pagrindinai taikiais būdais, o kolonijinė administracija stengėsi jas paruošti savarankiškam egzistavimui. Aktyviai politikoje dalyvauja tik nedidelė gyventojų dalis, tačiau kiekvienoje vietovėje, ypač kaimuose, viešpatauja tradiciniai lyderiai. Išskyrus Indiją, kur susiformavo platesnė vidutinė ir raštinga miestiečių klasė, visur kitur tie eksperimentai buvo nesėkmingi ir net praėjus dar pusei amžiaus tik nedaugelyje šalių atkuriamos atstovaujančios valdymo sistemos.

Tiesioginis karinis valdymas. Kariniai režimai susiformuoja po karinių perversmų. Ypač jie būdingi besivystančioms Azijos, Afrikos, iki pastarųjų dešimtmečių taip pat Lotynų Amerikos šalims, 1967-1974 m. kariškiai valdė Graikijoje. Paskaičiuota, kad XX amžiuje buvo virš 80 bandymų įvykdyti karinį perversmą. Karinio režimo įsigalėjimas dažniausiai sietinas su ekonominiu nestabilumu, išorine grėsme (Pakistanas, Pietų Korėja, Taivanas, Tailandas), etniniais konfliktais (Sudanas, Turkija), civilinės valdžios korupcija. Beveik visose šalyse, kur ilgąi įsiviešpatauja kariškiai, vidutinės klasės yra silpnos ir neskaitlingos. Kai kada kariniai režimai įgyja taip vadinamo “naujojo autoritarizmo” formą ir pagrindinių savo tikslu skaito ekonominio vystymosi paspartinimą (Pinocheto režimas Čilėje).

Anglų kalboje vadovaujančios asmenybės, o taip pat vadovavimo procesas apibūdinami žodžiu leadership, kuris plačiai vartojamos politologiniuose tekstuose. Lietuviškai vartojami skirtingi terminai neretai sukelia keblumų, verčiant iš anglų kalbos. Lyderio ir vadovo sąvokos lietuvių kalboje neretai vartojamos kaip sinonimai, tačiau kai kurie politologai skaito jas skirtinomis: vadovas (head) yra išrinktas ar paskirtas funkcionierius (administratorius, pirmininkas, valdininkas, biurokratas), kuris oficialiai vadovauja kolektyvui arba grupei, tuo tarpu kai lyderis išsiskiria savo asmeninėmis savybėmis, vaidina svarbiausią vaidmenį kolektyve, nors formaliai gali ir nebūti jo vadovu.

Politinė kultūra yra kultūros plačiąja prasme dalis, žmonijos, tautos, grupės politinė patirtis. Politika ir politinė kultūra yra tampriai susietos, viena negali egzistuoti be kitos. Politinę kultūrą galima apibrėžti kaip vertybinę normatyvinę sistemą, normų, taisyklių, principų ir papročių kompleksą, reguliuojantį politinę elgseną, pirmoje eilėje valdžios pasiekimo bei jos naudojimo ir politinių sprendimų priėmimo būdus. Politinės kultūros sampratos elementų nemaža Aristotelio, Platono, de Tocqueville’o, Montesquieu, Max’o Weber’io darbuose. Pirmas šį terminą pradėjo vartoti Johannes Herder (1744-1803), tačiau ilgą laiką politinė kultūra nebuvo specialiai nagrinėjama. Pirmieji tai padarė septintame dešimtmetyje JAV mokslininkai Gabriel Almond ir Sydney Verba.

Robert Dahl (1973) skaito, kad pagrindiniai nepasitenkinimo šaltiniai poliarchijose yra (1) nelygybė ir (2) poliarizacija ir segmentacija. Jokia politinė sistema negali atsižvelgti į visų grupių poreikius, ir kuo jų daugiau, tuo juos sunkiau susumuoti ir priimti sprendimą. Siekdamas išvengti visiško paraližavimo, demokratinis režimas yra priverstas ignoruoti daugelį interesų. Galimi atvejai, kada dominuojančios grupės gyvena poliarchijos sąlygomis, ir primeta savo hegemoniją kitoms. Vyrų piliečių “demokratija” senovės Atėnuose reiškė hegemoniją vergams, panaši situacija viduramžiais buvo Venecijoje, kur dominavo 1500-2000 šeimų, o vėliau Amerikoje iki vergijos panaikinimo.

Valdžia nėra vien dominavimas, ji atlieka funkcijas, be kurių jokia visuomenė negalėtų egzistuoti. Tokių funkcijų labai daug (plačiau jos nagrinėjamos skyrelyje apie valstybę), tačiau jas galima sujungti į dvi pagrindines grupes. Pirmiausia, tai valdymo funkcija, Tai yra pagrindinė valdžios funkcija, apimanti visą visuomenę ir atskiras jos gyvenimo sferas. Kaip visuomenės mastu, taip ir atskirose sferose į valdymo funkcijas įeina (a) neišvengiamai iškylančių dėl interesų įvairovės konfliktų reguliavimas ir interesų harmonizacija (idealiai – visos visuomenės labui), (b) veiklos koordinacija, įskaitant ir resursų paskirstymą ir perskirstymą, (c) socialinio, ekonominio, kultūrinio bei politinio visuomenės vystymosi strategijos kūrimas, (d) betarpiškas dalyvavimas, vykdant numatytą strategiją ir sprendžiant iškylančius klausimus.

“Pirmasis pasaulis” – tai postindustrinės valstybės (JAV, Kanada, Vakarų’ Europos šalys, Japonija, Australija). Šalia jau minėtų postindustrinės visuomenės bruožų joms būdinga taupanti resursus, energiją ir darbą gamyba, pagrįsta naujausiomis technologijomis, ypač mikroprocesorių technika. Vidutinis mėnesinis darbo užmokestis šioje valstybių grupėje yra apie 2000 USD. Didelė dalis šių šalių produkcijos eksportuojama. 1990 m. Vokietija eksportavo prekių už 421 mrd. USD, JAV – 394 mlrd., Japonija – 286 mlrd., Prancūzija – 216 mlrd., D.Britanija – 185 mlrd., Italija – 170 mlrd., ir net palyginti mažų šalių – Olandijos, Belgijos ir Honkongo eksporto vertė sudarė atitinkamai 134 mlrd., 118 mlrd. ir 82 mlrd. (palyginimui Lietuvos eksportas 1998 m. sudarė tik 4 mlrd. dolerių). Postindustrinėse šalyse gyvena tik 15 proc. pasaulio gyventojų, tačiau jos tenka 78 proc. mašinų ūkio, 71 proc. pasaulinės prekybos ir 64 proc. pajamų.