Daugelyje užsienyje išleistų politologijos vadovėlių ir politikos mokslų programose tarptautinių santykių temos apskritai nėra. Tačiau vargu ar panašų ignoravimą galima pateisinti. Pirma, vidaus ir užsienio politikos klausimai, ypač šiuolaikiniame pasaulyje, yra tiek persipynę, kad vienų negalima nagrinėti be kitų. Pav., Lietuvoje daug svarbių vidaus politinio gyvenimo aspektų priklauso nuo santykių su ES, kitomis užsienio valstybėmis, ir atvirkščiai, užsienio politikos pasiekimus ir nesėkmes dažnai nulemia vidiniai politiniai procesai. Antra, analizuojant tiek vidaus, tiek užsienio politiką vartojamos tos pačios kategorijos ir sąvokos: “valstybė”, “valdžia”, “teisė”, “ideologija”, o tai reiškia, kad iš esmės nagrinėjami tie patys reiškiniai, tik kiek skirtingu požiūriu. Trečia, kaip tarptautinių santykių subjektai pastaraisiais dešimtmečiais šalia valstybių vis aktyviau reiškiasi transnacionalinės korporecijos (TNC, arba multinationals), politinės partijos, judėjimai, organizacijos, interesų grupės, atskiri individai. Galiausiai, nagrinėjant tarptautinius santykius taikomi pagrindinai tie patys politikos mokslų metodai: stebėjimas, dokumentų analizė, palyginimas, modeliavimas, sisteminis metodas, žaidimų teorija ir t.t

Politikos mokslai ir tarptautinė problematika atsirado ir vystėsi kartu, dažnai jų kūrėjai buvo tie patys autoriai. Seniausiu tarpvalstybinių santykių analizės pavyzdžiu skaitoma Thukidido (471-401 p.K.) “Peloponeso karo istorija aštuoniose knygose”. Klasikinėje arba tradicinėje tarptautinių santykių mokslo kryptyje žymus yra Machiavelli, Thomaso Hobbes’o (jėgos kaip tarpvalstybinių santykių “reguliatoriaus” samprata), Barucho Spinozos (1632-1677) indėlis. Žymiai vėliau atsirado idealistinė pakraipa, pagrįsta tikėjimu, kad reikia ir įmanoma nutraukti karus ir konfliktus tarp valstybių (Immanuil Kant, XX amžiuje – JAV prezidentai Wodrow Wilsom, Jimmy Carter, George Bush, valstybės sekretoriai John F.Dulles ir Z.Brzezinski, SSRS lyderiai Nikita Chruščiovas ir M.Gorbačiovas). Pokario dešimtmečiais susiformavo politinio realizmo kryptis (Henry Kiessinger, Hans Morgenthau), kuri tęsia klasikinę tradiciją ir nagrinėja tarptautinius santykius kaip kovos ir varžymosi areną tarp valstybių, ginančių savo nacionalinius (t.y. valstybinius) interesus. Kitos naujausios pakraipos yra:

modernizmas – taikomi matematiniai metodai ir modeliavimas;

transnacionalizmas – akcentuoja individų, nevalstybinių organizacijų (NGOs) ir judėjimų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose ir tarptautinės bendrijos formavimosi procese;

neomarksistinis centro – periferijos modelis: dominuoja išsivysčiusios industrinės valstybės (centras), o atsilikusios šalys (periferija) yra žaliavų ir resursų šaltiniu; artima šiam modeliui yra priklausomo vystymosi koncepcija;

struktūrinio realizmo, arba struktūralizmo požiūriu tarptautinės sistemos struktūrinės savybės priklauso nuo didžiųjų valstybių sąveikos.

Views All Time
Views All Time
5141
Views Today
Views Today
1
0 0