Tarptautinės teisės samprata istoriškai susieta su suvereniteto sąvoka, kuri viduramžiais pirmiausia reiškė teisę skelbti karą, sudarinėti taikos sutartis ir sąjungas. Šiuolaikinė tarptautinė teisė apibrėžiama kaip visuma teisių ir visuiotinai priimtų normų, veikiančių tarptautinėje sistemoje. Tarptautinės teisės subjektai yra valstybės ir tarpvyriausibinės organizacijos, pastaraisiais metais taip pat ir individualūs piliečiai.

Šiuolaikinės TT pagrindas daugeliu atžvilgiu yra Vakarų liberalinis teisių ir pareigų modelis ir jo sampratos (politinė laisvė, lygybė, teisė ir kt.). Svarbiausieji TT principai, turį juridinę galią, užfiksuoti JTO statute, Tarptautinės teisės principų deklaracijoje (1970), Galutiniame saugumo ir bendradarbiavimo Europoje pasitarimo akte (1975) ir kituose tarptautiniuose dokumentuose.

Pagrindiniai principai yra:

– suvereniteto gerbimas;
– atsisakymas panaudoti jėgą arba grasinti ja;
– nesikišimas į valstybių vidaus reikalus;
– tautų lygiateisiškumas ir jų apsisprendimo teisė;
– valstybinių sienų neliečiamumas (pripažinimas);
– taikus ginčų sprendimas;
– žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių pripažinimas (1948 m. Visuotinė žmogaus teisių deklaracija ir kiti dokumentai);
– bendradarbiavimas tarp valstybių;
– pasaulinės bendrijos demilitarizacija;
– tarptautinių normų ir teisių vykdymas.

Iki šių principų realizacijos dar labai toli. Ne visos valstybės pasirašė ir ratifikavo pagrindinius dokumentus (pav., apie pusę valstybių nepasirašė 1966 m. socialinių, kultūrinių, pilietinių ir politinių teisių paktų, Kinija, Indija, Pakistanas ir kai kurios kitos šalys – susitarimų dėl branduoliniu ginklų). TT yra nelabai efektyvi taip pat todėl, kad nėra mechanizmų ir procedūrų, garantuojančių JTO ir kitų tarptautinių organizacijų sprendimų vykdymaa. Galiausiai, tarptautinės normos nesudaro vieningo kodekso, apjungia prieštaringus principus, pav., tautų apsisprendimo teisę ir sienų neliečiamumo, žmogaus teises ir nesikišimo į kitų šalių vidaus reikalus principą.

Tarptautinės teisės laikymasis ir tarptautinių įsipareigojimų vykdymas labai priklauso nuo vyriausybių valios ir jų galimybių nepaisyti kitų šalių ir/arba pasaulinės bendrijos nuomonės. Mažosios šalys šiuo atžvilgiu daugiau turi atsižvelgti į sankcijų galimybę, tačiau radikalūs režimai (Kuba, Š.Korėja, diktatūros Afrikoje) dažnai jų nepaiso. Karinės jėgos panaudojimas reikalauja sudėtingos procedūros, be to JTO neturi tam pakankamai resursų. Reikalavimai vykdyti tarptautines normas ir įsipareigojimus taikomi selektyviai, priklausomai nuo kitų, daugiausia geopolitinių faktorių, taip pat nuo konkrečios šalies santykių su didžiosiomis valstybėmis.

Views All Time
Views All Time
3158
Views Today
Views Today
1
0 0