Hobbeso filosofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas – mechaniškas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią žmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt valdžios, turtų, žinių ir garbės. “Kada žmonės gyvena be valdžios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prieš kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu žmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau už tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Šitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdžią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų”.

Partinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias šalyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais požymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio režimo. Kartu PS yra vienas iš požymių, apibūdinančių politinį režimą. Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiškos politinei sistemai. Demokratinės partinės valdžios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį užima ši sfera.

Didžiojoje Britanijoje ir jos buvusios kolonijose yra paplitusi precedentinė įstatymo (case law) sistema, išsivysčiusi paprotinės teisės pagrindu. Jos rėmuose skaitoma, kad teismai yra beveik nepriklausomi nuo valstybinės valdžios ir dalinai patys kuria įstatymus. Nagrinėdami konkrečią bylą, teismai vadovaujasi konstitucija ir kitais įstatymais, tačiau įstatymo nenumatytais atvejais, o taip pat jei įstatymas aiškiai paseno ir neatspindi laiko dvasios, priimtas sprendimas tampa precedentu, sprendžiant kitas panašias bylas. Tačiau naujas įstatymas gali pakeisti precedento nustatytą normą.

Viduramžių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karališkosios) ir bažnytinės valdžios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia iš šių valdžių yra aukštesnė. Daugumas viduramžių mąstytojų – o tai buvo dažniausiai vienuoliai – šį klausimą sprendė bažnyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas iš viduramžių pasaulėžiūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrėžia dvilypę žmogaus prigimtį, nes žmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su šiuo ir kitu pasauliu. Todėl žmogus yra kartu šio pasaulio ir Dangiškosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė žmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prieštaravimas tarp Žemės, arba šėtono karalystės, sukurtos meile sau, užmirštant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiškai pamirštant save.

Etninės – integracinės – šis pasidalijimas būdingas multietninėms šalims, kur dalis partijų išreiškia tautinių grupių interesus, o kitos formuojasi ideologinių pagrindu nepriklausomai nuo etnininio principo. Didžiojoje Britanijoje šalia bendranacionalinių konservatorių, leiboristų ir liberalų demokratų partijų veikia etninės Škotų nacionalinė partija (Scottish National Party), Uelso nacionalinė partija (Welsh National Party arba Plaid Cymru), trys Olsterio unionistų protestantų partijos, Olsterio katalikų partija Sinn Fein (politinis IRA – Airijos respublikonų armijos sparnas), Ispanijoje šalia Liaudies Partijos, Ispanijos socialistinės darbininkų partijos, Komunistų partijos ir kitų partijų veikia Katalonijos vienybės ir sąjungos partija, Baskų nacionalistinė partija (PNV), Vieninga baskų liaudis (HB), Baskų tėvynė ir laisvė (ETA), Kanarų koalicija, kurios sudėtyje yra penkios partijos.

Išskyrus retas išimtis, kada valstybės sienos sutampa su jūros krantu arba aukštu kalnagūbriu (Himalajai tarp Indijos ir Kinijos, Pirėnai tarp Prancūzijos ir Ispanijos), valstybinės sienos yra istorijos vingių ir atsitiktinumų rezultatas. Legitimumą valstybinėms sienoms suteikia laikas – kuo ji senesnė, tuo laikoma “natūralesne”, arba tarpvalstybinis konsensusas skaityti visas sienas, egzistuojančias nuo kokios nors datos (Europoje – po Antrojo pasaulinio karo) nekeistinomis. Valstybės gyventojai, arba piliečiai, yra žmonės, priklausomi nuo valstybinės valdžios. Nežiurint etnininių, religinių, kultūrinių, klasinių ir kitokių skirtumu, gyventojai sudaro bendriją, kurią valdo konkrečios šalies valstybinė valdžia.

Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisingumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susirinkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintį, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.

Sekantis lygis yra pati partinė organizacija, apimanti visą jos struktūrą nuo vietinių skyrių (cells, branches iki centrinio vadovaujančio organo. Kiekviena stambi partija (išskyrus tautinių mažumų partijas multietninėse valstybėse) siekia, kad jos vietinių skyrių tinklas apimtų visą šalies teritoriją. Jungtinėse Amerikos Valstijose Demokratų partija turi apie 2500, respublikonai – apie 2000 vietinių skyrių visose valstijose. Vietiniai skyriai paprastai įeina į stambesnio administracinio vieneto organizacijos sudėtį, todėl, priklausomai nuo administracinio padalinimo, įvairiose šalyse yra apylinkių, apygardų, provincijų ir kitų teritorinių vienetų organizacijos. Kiekvienoje grandyje yra savo partinis aparatas (biurokratija), kuris atlieka kasdieninį darbą. Aukščiausias partijos organas yra suvažiavimas, kuris išrenka centrinį pastovų organą.

Valstybė yra svarbiausia ir centrinė politinės sistemos institucija. Valstybė daugiau negu bet kokia kita institucija organizuoja, nukreipia ir kontroliuoja bendrą žmonių ir jų grupių veiklą, jų tarpusavio santykius. Valstybei tenka pagrindinė politinės sistemos funkcijų dalis, o be to ji atlieka specifines funkcijas (saugumo užtikrinimas, teritorinis vientisumas, užsienio politika). Politikos moksluose valstybė turi dvi pagrindines prasmes: 1) politinės valdžios ir visuomeninių procesų valdymo organizaciją. Vakarų tautų kalbose šitas organizacinis aspektas išreikštas pačiame termine: state, etat reiškia būklę, padėtį luomą (vok. Staat neturi luomo – Stand -reikšmės);

Apibendrinant skirtingas definicijas galima sakyti, kad politologija yra žinių apie politiką, politinį gyvenimą, politinius interesus, santykius, procesus, politinio gyvenimo organizaciją bei atitinkančias politines sistemas ir politinę sąmonę. Šioje definicijoje keleta kartų figūruoja žodis “politika” ir jo derivatyvai, todėl ji lieka nepilna, jeigu ne visai aišku, kas yra politika. Deja, vienareikšmiškai atsakyti į šį klausimą neįmanoma. Terminas yra kilęs iš senosios graikų kalbos žodžio polis – “miestas, valstybė”, išvestinis žodis politikos tarp kitų reikšmių turi ir piliečio, dalyvaujančio sprendžiant miesto-valstybės reikalus, prasmę (nesidomintieji valstybiniais reikalas buvo vadinami idiotes). Šiuolaikiniai politikai ir valdininkai labai mėgsta definiciją, kurią prieš šimtą metų pasiūlė prancūzas E.Littre: politika yra valdymo menas.