Partinė sistema (party system) yra visuomenės politinės sistemos dalis arba subsistema, apimanti visas veikiančias šalyje partijas ir jų tarpusavio santykius. Skiriasi PS partijų skaičiumi ir kokybiniais požymiais. Partijų tarpusavio santykiai priklauso nuo politinės sistemos esmės, ypač nuo politinio režimo. Kartu PS yra vienas iš požymių, apibūdinančių politinį režimą.

Antisisteminės (tiek elitinės, tiek masinės) ir subsisteminės grupės ir partijos boikotuoja arba yra indiferentiškos politinei sistemai. Demokratinės partinės valdžios sfera apsiriboja valdančiosiomis ir opozicinėmis partijomis, todėl jos efektyvumas priklauso nuo to, kokią pirmaidės dalį užima ši sfera. Anglijos ir Švedijos partinėse politinėse sistemos ji beveik sutampa su piramide, kai kuriose kitose sistemose ji užima labai mažą jos dalį (Italija, Weimaro Vokietija, Ketvirtoji respublika Prancūzijoje, t.y. iki 1958 m., dabartinė Rusija). Proporcija nėra pastovi: izoliacionistinės ir antisisteminės grupės dažnai integruojamis į valdžios struktūrą, iš kitos pusės, opozicijos sistemai (antisisteminės partijos ir grupės) ir indiferentiškumo (subsisteminės grupės) striprėjimas gali labai sumažinti demokratinės politikos lauką. Antisisteminės partijos gali tikslingai siekti jos diskreditacijos ir anti- bei subsisteminių grupių stiprėjimo. Tai buvo būdinga komunistų taktika daugelyje šalių

Kaip ir partijas, partines sistemas galima klasifikuoti, panaudojant įvairius kriterijus. Tačiau daugumoje šalių yra toli gražu ne visų ideologinių pakraipų ir skirtingų tipų partijų. Jungtinėse Amerikos Valstijose atstovaujamos valdžios principai buvo įgyvendinti anksčiau, negu susiformavo darbininkų klasė, todėl ten nesusikūrė socialdemokratinė partija. Daugelyje išsivysčiusių šalių (Anglijoje, Skandinavijos šalyse, Šveicarijoje ir kitose) nebūdingos radikalios ir ekstremistinės partijos. Todėl partinių sistemų tipologija paprastai remiasi partijų skaičiumi, nors ir šis kriterijas dažnai yra labai reliatyvus, nes ne visada aišku, kiek partijų galima priskaičiuoti. Vienas iš galimų būdų yra skaičiuoti visas pasiskelbusias arba įregistruotas partijas, kitas – tik tas partijas, kurios turi platesnę rinkėjų paramą. Pirmuoju atveju į sąrašą patektų ne tik didžiausios masinės partijos, bet ir mikroskopinės partijomis pasiskelbusios grupės. Antruoju atveju rezultatas labai priklausys nuo procentinio “slenksčio”: pavyzdžiui, virš 5% balsų gali surinkti tik 3-4 partijos, o į 3% barjerą įveikusių sąrašą gali patekti keliskart daugiau partijų.

Vienpartinėse sistemose yra tik viena partija, kitų legali veikla yra uždrausta. Praktiškai partija susilieja su valstybinės valdžios struktūromis, tampa jų dalimi. Tokia sistema buvo būdinga Italijai 1924-1945 m., Vokietijai 1933-1945 m., Ispanijai 1939-1975 m., Portugalijai Sovietų Sąjungai, kitoms “socialistinėms” šalims, dabar ji išlieka Kinijoje, Kuboje, Afganistane, Irane, kai kuriose kitose Azijos ir Afrikos šalyse. Būdingos vienpartinės sistemos totalitariniams ir autoritariniams režimams. Tačiau negalima nepažymėti, kad neretai vienpartinės sistemos buvo ir lieka gana efektyviu instrumentu, siekiant įveikti įvairių visuomenės grupių susipriešinimą, gresiančią pilietinių karu fragmentaciją.

Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija dažnai susiformuoja, jei ilgą laiką (bent keletą dešimtmečių) tęsiasi tautinio išsilaisvinimo judėjimas, kuris beveik visada yra plati koalicija politinių jėgų, siekiančių nepriklausomybės. Jeigu judėjimas gali vykti legaliai, naudojantis konstituciniais metodais, kaip tai ypač buvo būdinga Didžiosios Britanijos kolonijoms, judėjimas sukuria tvirtą organizacinę struktūra, įgyja plačią masinę bazę ir susiformuoja kaip masinė partija. Ryškus pavyzdys – Indijos nacionalinis kongresas (INC), įkurtas dar 1885 m. ir po nepriklausomybės atkūrimo (1947 m.) be pertraukos 30 metų buvęs valdančiąja partija. Japonijoje po Antrojo pasaulinio karo iki pat pastarųjų metų panašiai dominavo Liberalinė demokratų partija. Daugiapartinės sistemos su dominuojančia partija nėra išimtinis reiškinys demokratinėse šalyse, tačiau jos nėra labai patvarios: iš dominuojančios partijos anksčiau ar vėliau išeina atskiros grupės kurios sudaro savarankiškas partijas, pamažu sustiprėja opozicijos įtaka ir galiausiai susiformuoja vienoks ar kitoks daugiapartinės sistemos variantas. Taip atsitiko Indijoje (pirmas INC skilimas įvyko 1969 m.), tam tikrų paralelių galima rasti dešimto dešimtmečio pradžioje Čekoslovakijoje, Vengrijoje, Baltijos valstybėse.

Formaliai šiam partinės sistemos tipui yra artima sistema su hegemoniška partija, tačiau esminis skirtumas yra tai, kad kitų partijų veikla ir socialinė bazė yra griežtai apribojamos. Šios partijos negali konkuruoti su hegemoniška valdančiąja partija ir nesudaro jai rimtos opozicijos. Tokios sistemos būdingos Kinijai, Sirijai, Turkmenistanui, Uzbekistanui, netolimoje praeityje – Rytų Vokietijai ir kai kurioms kitoms “socialistinėms” šalims.

Klasikiniai dvipartinių sistemų (arba bipartismo) pavyzdžiai yra JAV (Respublikonų ir Demokratų partijos) ir Didžioji Britanija (konservatoriai ir leiboristai). Šiose sistemose dviem partijoms kartu atitenka 90-99% rinkimuose dalyvaujančių rinkėjų balsų; balsų skirtumas tarp laimėjusios rinkimus partijos ir pralaimėjusios dažniausiai sudaro tik 1% ir beveik niekada neviršija 3% . Stabilumu jos toli pranoksta kitus partinių sistemų modelius ir todėl bene dauguma politologų (pirmiausia amerikiečių) skaito bipartinę sistemą optimaliausiu partinės sistemos modeliu.

Daugiau paplitusi modifikuota dvipartinė sistema (neretai vadinama 2 1/2 arba 2+1): dvi pagrindinės, maždaug vienodo pajėgumo partijos gauna rinkimuose 75-90% dalyvaujančių rinkėjų balsų (skirtumas tarp dviejų stambiausių partijų gali svyruoti nuo 7-8% iki keliolikos procentų), tačiau abiem trūksta bent kelių ar keliolikos vietų, kad būtų galima sudaryti vienpartinę vyriausybę. Todėl jos priverstos blokuotis su trečiąja, žymiai silpnesne partija. Vokietijoje iki susivienijimo tokia trečiąja jėga buvo Laisvųjų demokratų partija. Panaši sistema būdinga Kanadai, Austrijai, Australijai. Tačiau sistemos “2 1/2” nėra itin pastovios ir dažniausiai tampa daugiapartinėmis. Taip įvyko ir Vokietijoje, kur pamažu sustiprėjo Žaliųjų partijos įtaka ir į sistemą įsijungė Demokratinio socializmo partija – buvę Rytų Vokietijos komunistai.

Moderuotose daugiapartinėse sistemose yra paprastai trys-keturios maždaug vienodo pajėgumo partijos, neretai šalia jų veikia iki keliolikos smulkesnių. Galimi du variantai: arba visos pagrindinės partijos siekia dalyvauti koalicinėje vyriausybėje (Nyderlandai, Belgija, Šveicarija, Danija), arba grupuojasi į stambesnius kairiųjų, dešiniųjų, neretai dar į centristų blokus. Pastarojo subtipo sistemos dabar ypač būdingos pokomunistinėms valstybėms, tarp jų ir Lietuvai. Istorinė patirtis rodo, kad efektyvumo ir stabilumo bent atžvilgiu minėtose Europos šalyse tokios sistemos niekuo nenusileidžia bipartinėms (JAV ir Anglijos) sistemoms. Tačiau nesant tvirtų koalicinės politikos ir kompromisų siekimo tradicijos, sistema yra potencialiai nestabili. Partijoms, ypač jei jų lyderiai turi didelių politinių ambicijų, dažnai nelengva susitarti dėl koalicijos sudarymo sąlygų, nes mažesnieji koalicijos partneriai gali pareikalauti prestižingų postų vyriausybėje, gali laikytis gana nepriklausomai nuo ministro pirmininko. Galiausiai, nereti atvejai, kada tenka suformuoti mažumos vyriausybę, kuri gali išsilaikyti tik tokiu atveju ir tik tol, kol ją palaiko bent dalis opozicijos. Tokios situacijos pastaraisias metais ne kartą buvo susidariusios Indijoje, po 1998 m. spalio mėnesio parlamentinių rinkimų Latvijoje koalicija, kurią sudarė partijos “Latvijos kelias”, partijos “Tėvynei ir laisvei” ir Judėjimo už Latvijos nacionalinę nepriklausomybę susivienijimas bei Naujoji partija, turi seime tik 46 vietas iš 100.

Kraštinis daugiapartinės sistemos variantas yra atomizuota, arba fragmentuota partinė sistema, kuriai būdinga keliasdešimt (kai kada virš šimto) smulkių partijų, tarp jų ir antisisteminės, t.y. nepripažįstančios esamos politinės sistemos. Partijoms būdingos priešiškos ideologijos ir dvipusė, nuolat konfrontuojanti tarpusavyje ir neatsakinga opozicija – iš kairės ir iš dešinės. Viena ar kelios partijos, užimančios centristinę poziciją, sudaro vyriausybę. Kraštinės partijos vyriausybės formavime paprastai nedalyvauja. Daugumos partijų vienintelė egzistavimo priežastis yra politinio veikėjo noras turėti savo partiją. Tokia sistema būdinga Bolivijai, su tam tikromis išlygomis – Gruzijai, Rusijai (1998 m. – 5000 partijų. Maurice Duverger (1954/1990: 290) pagrįstai tvirtino, kad gausybė partijų, daugelis kurių egzistuoja neilgai, tikslingiau skaityti daugiapartiškumo nebuvimu, “partijų priešistorine era”, tokią situaciją jis skaitė būdinga daugeliui tapukario Centrinės Europos, naujoms Afrikos, Artimųjų Rytų ir Lotynų Amerikos šalių.

Stabilų daugiapartinių sistemų funkcionavimą sąlygoja nacionaliniai, socialiniai, istoriniai, ideologiniai, kultūriniai ir kiti faktoriai. Nemažą reikšmę turi ir rinkiminės sistemos ypatybės.

Views All Time
Views All Time
10169
Views Today
Views Today
1
0 0