Viduramžių Europai buvo būdingas konfliktas tarp sekuliarinės (pasaulietinės, karališkosios) ir bažnytinės valdžios. Todėl politinėse diskusijose svarbiausias buvo klausimas, kokia iš šių valdžių yra aukštesnė. Daugumas viduramžių mąstytojų – o tai buvo dažniausiai vienuoliai – šį klausimą sprendė bažnyčios naudai. Aurelijus Augustinas (354-430), vienas iš viduramžių pasaulėžiūros kūrėjų, knygoje “Apie Dievo valstybę” (De civitate Dei) pabrėžia dvilypę žmogaus prigimtį, nes žmogus turi kūną ir sielą, susijusius atitinkamai su šiuo ir kitu pasauliu. Todėl žmogus yra kartu šio pasaulio ir Dangiškosios valstybės (miesto) pilietis. Dievas davė žmogui laisvą valią, ir todėl atsiranda prieštaravimas tarp Žemės, arba šėtono karalystės, sukurtos meile sau, užmirštant dievą, ir Dangaus karalystės, sukurtos meilės Dievui, visiškai pamirštant save. Pirmoji karalystė anot Augustino ypač įsikūnijo Asirijos ir Romos imperijose, antroji, Kristaus karalystė – žydų tautoje, o vėliau bažnyčioje ir sukrikščionintoje imperijoje. Dviejų karalysčių priešpastatymas jau buvo žingsnis link atskirų Bažnyčios ir valstybės sferų pripažinimo. Augustino nuomone bažnyčia yra aukščiau “Žemės karalystės” ir aukščiau valstybės. Vertinga yra ta valstybė ir ta valdymo forma, kuri palaiko teisingumą ir pagarbą religijai. Nekrikščionišką valstybę Augustinas neskaitė tikrąja valstybe.

Tomas Akvinietis (1226-1274) traktatuose “Apie valdovų viešpatavimą”, “Teologjos suma” (Summa Theologica), sekdamas Aristoteliu, skaitė žmogų esant politiniu padaru ir skirstė valdymo formas į teisingas ir neteisingas. Jis aiškiai skyrė bažnytinės ir sekuliarios valdžios veiklos sferas – atitinkamai žmonių sielas ir išorinę žmonių veiklą. Gyvenime svarbiausia sielos išganymas, todėl dvasinė valdžia aukščiau žemiškosios. Akvinietis teigė, kad religija, tikėjimas gali padaryti politiką kilnesne, doresne. Ši jo tezė ne tik susilaukė teigiamo atgarsio pasaulietinėje tų laikų literatūroje, bet ir aktuali šiandien. Akvinietis vystė koncepciją valdžios, kurią galima pavadinti teokratine. Valstybinę valdžią skaitė esant Dievo apsireiškimu, tačiau konkretus valdovas nėra Dievo paskirtas, todėl jei karalius bažnyčios požiūriu daro piktybes, liaudis turi teisę jį nuversti. Valdžia yra gauta iš Dievo, tačiau valdymas yra tarnavimas ir atsakomybė visai bendruomenei. Žemiškojo valdovo funkcija yra padėti žmogaus laimės pamatus, palaikant taiką ir tvarką, prižiūrint, kad būtų atliekamos visos reikalingos valstybės valdymo, teisingumo vykdymo ir gynybos pareigos, šalinant visas kliūtis geram gyvenimui. (Sabine & Thorson, 1995: 276). Geriausia valdymo forma Tomas skaitė monarchiją, blogiausia – tironiją.

Bažnyčios siekimą kontroliuoti pasaulietinę valdžią paneigė Dante (1265-1321), William of Ockham (1290?-1349). Pastarasis tvirtino, kad niekas neturi teisės valdyti be pavaldinių sutikimo ir kad “bet kokia tauta arba valstybė gali sukurti savo įstatymus ir išrinkti savo vadovą”

Niccolo Machiavelli (1469-1527) įtaka tolimesnei politinės minties vystymosi raidai išties milžiniška, nors jis parašė ne itin daug, o labiausiai žinomas jo traktatas Valdovas (Il principe), adresuotas Lorenzo Medici, užgrobusiam valdžią Florencijoje 1512 m., yra tik plona knygutė. (Kitas svarbus ir daugeliu atžvilgiu skirtingas darbas – Samprotavimai apie pirmąją Tito Livijaus dekadą – yra žymiai mažiau skaitomas). “Machivaellio politiniai veikalai greičiau priklauso ne politinei teorijai, o diplomatinei literatūrai, kurios ištisus tomus prirašė to meto Italijos rašytojai… Politikos tikslas yra išsaugoti ir didinti pačią politinę galią, o vertinimo kriterijus jam yra šios veiklos sėkmė”. Machiavellis nebuvo nei mokslininkas, nei filosofas, o greičiau įžvalgus patarėjas ir publicistas, vadovavęsis pirmiausia sveiku protu.

Machiavellio požiūriu žmonės yra blogos prigimties, egoistai, siekią galios ir turtų, ir jų tarpusavio kovą, gresiančia anarchija, gali apriboti tik stiprus valdovas. Nuo jo ir jo leidžiamų įstatymų priklauso, kokia bus visuomenė:
“Reikia laikyti bendra taisykle štai ką: niekada nebūna arba retai kada būna taip, kad respublikoje arba karalystėje iš pat pradžių būtų įvesta gera tvarka arba kad ta valstybė būtų visiškai pertvarkyta ir būtų atsisakyta visų senųjų įstaigų, jeigu ją kūrė ne vienas žmogus. Taigi būtina, kad naują santvarką kurtų tik vienas žmogus, nuo kurio dvasios priklausytų visos naujos įstaigos”.

Sumuojant:
Pirma, Machiavelli pirmas išskyrė politiką kaip atskirą žinių ir veiklos sritį. Jis kategoriškai atribojo politiką kaip analitinį, aiškinantįjį mokslą nuo moralės, reikalavo nepainioti pozityvias žinias apie tai, kas realiai egzistuoja su tuo, kas turėtų egzistuoti.

Antra, viešpatavusiai teologinės valstybės koncepcijai jis priešpastatė pasaulietinės valstybės koncepciją ir aiškino, kad politinės veiklos pagrindas yra konkretūs interesai, ypač turto siekimas ir savisaugos instinktas. Todėl jis patarė valdovams išnaudoti šiuos žmonių polinkius, o taip pat jėgą ir gudrumą, siekiant savo tikslo: “Politikoje reikia būti lape, kad pamatyti spąstus, ir liūtu, kad sumušti vilkus”.

Trečia, labai svarbus Machiavelli nuopelnas yra tai, kad jis aiškiai atskyrė valstybę ir visuomenę, kurias jo pirmtakai sutapatindavo. Valstybė – tai ne polis, šalis ar visuomenė, o ypatinga politinė organizacija, arba valdymo organų sistema. Todėl jis pirmas pradėjo analizuoti visuomenės ir valstybės vystymosi dėsningumus ir sąryšį.

Ketvirta, Machiavelli priėjo išvados, kad konkrečių valstybės formų įvairovę sąlygoja kovojančių jėgų balansas, jų tikslai, visuomenės organizacija ir įstatymų pobūdis. Čia jau galima kalbėti apie sociologinę politinio proceso analizę.

Penkta, Machiavelli pabrėžė, kad valdymo formų keitimasis yra nuolatinis procesas. “Nuolat besikeisdamos, visos valstybės paprastai pereina iš tvarkos būklės į betvarkę, o paskui grįžta iš betvarkės prie naujos tvarkos”.

Šešta, visų svarbiausių Machiavelli teiginių pagrindas yra situacijos sąvoka – reliatyvi ir dinamiška padėtis, neturinti nieko bendra su absoliučiomis ir statiškomis antikinių ir viduramžių autorių kategorijomis. Už erdvės ir laiko ribų nėra jokios idealios santvarkos, yra tik santvarka, adekvatiška situacijai. Panašiai anot Machiavelli nėra gerų ir blogų metodų valdyti žmones, yra tik būdai, adekvatiški arba neadekvatiški situacijai.

Machiavellio požiūriai į politiką dažnai vertinami kaip cinizmas, nesiskaitymo su priemonėmis apologetika. Terminas machiavellizmas tapo politinio cinizmo ir neišrankumo sinonimu, o pats Machiavelli neretai buvo laikomas šėtonu.

Jean Baudin (1530-1596) traktate Šešios knygos apie valstybę suformulavo pasaulietinę suvereniteto sąvoką, išlikusią iki šių dienų. Jo nuomone, suverenitetas yra “absoliuti ir amžina valdžia, priklausanti valstybei”. Pirmas suverenaus valdovo požymis yra galia deklaruoti įstatymus, privalomus visiems piliečiams, ir būtent ši teisė apjungia kitas suverenito teises ir ypatybes: teisę skelbti karą ir sudaryti taiką, peržiūrėti teismų srendimus, skirti bet kokio lygio valdininkus, nustatinėti mokesčių dydį, pinigų vertę ir t.t. Piliečius sieja vienas būtinas bruožas – paklusnumas suverenui, visi kiti bendrumo požymiai – kalba, religija, vietiniai papročiai ir t.t – nėra būtini. Baudinas labai aiškiai skyrė valstybę kaip suverenios galios turėjimą, ir valdžią – aparatą, per kurį ta galia realizuojama. Pati valstybė – tai teisinis valdymas, kurio tikslas yra garantuoti žmonių teises ir laisvę. Monarchijoje karaliaus valdžią, taip pat mokesčių apimtį, turi apriboti luomų atstovai.

Views All Time
Views All Time
5305
Views Today
Views Today
1
0 0