Teorinių politikos tyrimų pradžia sietina su Sokrato (469-399 p.K.) vardu. Nors Sokratas skaitė, kad etika ir politika yra neatskiriami, jis bandė pateikti logiškas valdžios, teisingumo, piliečių teisių ir pareigų definicijas. Į demokratiją Sokratas žiūrėjo kritiškai (viename iš susirinkimų pasiūlė balsavimo būdu asilus paversti arkliais ir taip išspręsti pastarųjų deficito problemą). Bene pirmas išsakęs mintį, kad piliečio ir polio santykiai yra sutartinio pobūdžio, Sokratas ypač pabrėžė, kad įstatymai ir tėvynė yra svarbiau už tėvą ir motiną. Maždaug nuo tų laikų elėnai skaitė, kad pagarba įstatymui yra svarbiausias bruožas, skiriantis juos nuo barbarų.

Platonas (427-347 pr.Kr.), mokyklos, pavadintos “Akademija” (387 m. p.K. – 529 m.) įkūrėjas. Svarbiausieji kūriniai apie politiką – “Valstybė” (angliškų vertimų pavadinimas – “Respublika”), “Politikas” ir “Įstatymai”. Visi jie parašyti dialogo forma ir dėsto logiškai užbaigtą politinę teoriją.

Kertinis Platono filosofijos akmuo yra teiginys, perimtas iš Sokrato, kad žinojimas yra aukščiausia dorybė ir tik idėjos išreiškia tikrąją egzistenciją. Iš visų blogybių didžiausia Platonas skaitė nekompetetingumą ir nemokšiškumą, kurie jo nuomone labiausiai būdingi politikams, ypač demokratinėse valstybėse. Antras trūkumas, charakteringas visoms valstybėms, – tai frakcionizmas, “partijų” (t.y. grupių) egoizmas ir tarpusavio kova, savo interesų statymas aukščiau valstybinių. Todėl politinė harmonija Platono nuomone yra nepasiekiamas idealas. Pagrindine nestabilumo priežastimi jus skaitė prieštaravimus tarp turtuolių ir vargšų, t.y. ekonominius faktorius.

Anot Platono, ideali valstybė yra galima žemiška idėjų materializacija. Priklausomai nuo to, koks pradas vyrauja sieloje, žmonės dalijasi į tris kategorijas – valdovus-filosofus, karius-sargus ir gamybininkus (amatininkus ir žemdirbius). Idealioje valstybėje kiekviena grupė turi užsiimti savo reikalu ir nesikišti į jai nesuprantamus kitų reikalus. Platonas rašė, kad “galima padaryti daugiau, geriau ir lengviau, kai kiekvienas dirba kokį nors vieną darbą, kuris atitinka jo sugebėjimus, be to dirba laiku, neužsiimdamas kitais darbais”. Griežta specializacija, primenanti kastų sistemą, yra luominė visuomenė. Auklėjimo tikslas yra jos reprodukcija, griežtas prisilaikymas nekeičiamos privataus ir politinio gyvenimo tvarkos. Dviejų aukštesniųjų luomų nariai negali turėti privačios nuosavybės ir šeimos, jų vaikus auklėja valstybė, o sargų net žmonos turi būti bendros. “Iš principo, kad sargai vyrai ir moterys turės bendrą užsiėmimą seka, kad nė vienas vyras ir moteris privačiai nesukurs savo židinio: žmonos priklauso bendrai visiems, taip pat ir vaikai, ir nė vienas iš tėvų nežinos savo vaiko, o vaikas – tėvų”.

Idealioje valstybėje valdo patys geriausieji – išmintingi filosofai, tačiau jie prisilaiko įstatymų ir yra tik valstybės tarnai. Jiems kaip ir sargams uždrausta turėti šeimas, nes “bet kokios nereguliuojamos sąjungos būtų profanacija valstybėje, kurios piliečiai gyvena dorai; valdovai tokio dalyko neleis…”

Platono aprašyta ideali valstybe daugeliui dabartinių komentatorių atrodė kaip komunistinė, nes joje svarbus sluoksnis – sargai – neturi privačios nuosavybės, be to uždrausti pastovūs monogaminiai ryšiai, kurie jo nuomone tarp žmonių yra labai atsitiktini ir nebūtų toleruojami, veisiant gyvulius. Savo “komunizmu” ir apšviesto despotizmo idėjomis Platonas labai skyrėsi nuo Euripido, tvirtinusio, kad valstybės stabilumo pagrindas yra vidutinė klasė (jomenai).

Idealiai aristokratinei valstybei Platonas priešpastatė keturias klaidingas ir ydingas valstybės formas (arba “konstitucijas”), atitinkančias keturioms degradacijos stadijoms (VIII knyga):

1) Timokratija, arba timarchija (“garbės valdžia”) – atsiranda privati nuosavybė, valdo garbėtroškos, laisvi žmonės tampa vergais, valstybė nuolat kariauja (Kretos ir Spartos tipas);

2) Oligarchija išsivysto iš timokratijos, kada valdyti pradeda nedidelė turtuolių grupė, o vargingieji neturi galimybės dalyvauti valdyme; konfliktas tarp šių dviejų grupių baigiasi tuo, kad visuomenė nusileidžia dar viena pakopa žemiau, tai –

3) Demokratija, kuri anot Platono atsiranda tada, kai “nugalėję varguoliai vienus savo priešų sunaikina, kitus išveja, o likusių teises sulygina”, į valstybinius postus paskyrimas vyksta burtų keliu. Nepasotinamas laisvės siekimas, būdingas demokratijai, veda prie dorovės smukimo, o tada jau sekas chaosas ir demokratijos žlugimas. Ją pakeičia

4) tironija: atsiranda stipri asmenybė kuri kaip liaudies gynėjas ir statytinis paima valdžią, tačiau greit apriboja piliečių laisves ir faktiškai paverčia juos vergais.

Kaip realią alternatyvą šioms klaidingoms formoms savo vėlyvesnėje knygoje – Įstatymuose – Platonas siūlė sukurti “antrąją pagal vertybę” valstybinę santvarką. Tai miestas-valstybė, kurioje viešpatauja įstatymas, mišri santvarka, apjungianti monarchinį išminties principą ir demokratinį laisvės principą. Ją sudaro 5040 piliečių, padalintų į keturias klases. Leidžiama apribota asmeninė nuosavybė, tačiau piliečiams draudžiama užsiimti amatais ir prekyba, kurie turi būti palikti užsieniečių rankose, ir žemdirbyste, rezervuota vergams. Tokios valstybės santvarka turi kombinuoti monarchijos (37 sargybiniai, tarp jų 10 Naktinės tarybos narių) ir demokratijos (360 atstovų – po 90 nuo kiekvieno luomo – taryba). Kuriant tokią valstybę reikia pradėti nuo apsivalymo nuo nedorų asmenų – juos reikia sunaikinti arba ištremti, kad paliktų tik “geri žmonės”. (Beje, panašius metodus Platonas siūlė kaip konkrečius įstatymų projektus). Svarbią reikšmę toje valstybėje turi įstatymas, tačiau kartu Platonas pabrėžė, kad išmintingas, stiprus valdovas yra aukščiau įstatymo.

Platono mokinį Aristotelį (384-322 i.K.), 20 metų – iki pat įkūrėjo mirties – praleidusio Akademijoje, galima laikyti pirmuoju politologu. Jis ne tiek filosofavo, kiek detaliai analizavo polių politinį gyvenimą ir santvarką. Jo knyga Politika, nors ne visai užbaigta (tai greičiau paskaitų konspektas) visiškai palyginama su XX amžiaus pradžios politologijos vadovėliais.

Aristotelis pirmas visuomeninės minties raidoje pritaikė empirinį metodą – stebėjimą ir indukciją, savo darbuose apie valstybę rėmėsi labai plačia faktiška medžiaga, palygindamas įvairių Graikijos polių valdymo ypatybes. Jis ne tiek filosofavo apie politiką, kaip tai darė jo mokytojas Platonas ir kiti pirmtakai, o atidžiai stebėjo savo laikų politinį gyvenimą ir tuo remdamasis darė savo išvadas ir apibendrinimus. Jis skaitė politiką esant svarbiausia iš visų menų ir mokslų, nes politikos tikslas yra piliečių “aukščiausia gerovė”. Politika turi atlikti auklėjamąją funkciją, padėti pasiekti bendros gerovės ir teisingumo.

Politikoje Aristotelis sieja valstybės funkcijas ir tikslą su aukščiausiu natūraliu žmonių poreikiu – bendravimu ir gero gyvenimo siekimu. Jis teigia, kad valstybė atsiranda, kai keli kaimai susivienija į didesnę ir galinčią aprūpinti save bendriją. Kaip ir ikivalstybinės susivienijimo formos (šeima, kaimas), ji yra natūralus vystimosi rezultatas. Tvirtindamas, kad valstybė yra “kokios nors rūšies bendrija”, Aristotelis sutapatina ją su visuomene. Toks požiūris buvo būdingas antikiniais laikais. Valstybė anot Aristotelio yra aukščiausia visuomeninių ryšių forma, ji turi būti teisybės ir bendros gerovės pasiekimo instrumentu. Valstybė yra (arba bent turi būti) laisvų, moraliai lygių piliečių ryšys, veikiantis pagal įstatymus ir grindžiamas susitarimu, o ne jėga. Žmogus savo prigimtimi yra valstybinis, politinis padaras, ir būtent tuo skiriasi nuo gyvulių: tas “kuris savo noru ar dėl atsitiktinumo neturi valstybės, yra arba blogas žmogus, žvėris, arba dievas, stovįs aukščiau humaniškumo”. Valstybės gyvenimo pagrindinė ašis yra politika, kuri privalo padėti apriboti žemiausias, egoistines žmogaus prigimties apraiškas, padaryti žmogų kilnesniu, įtvirtinti proto viešpatavimą. Aristotelio nuomone, tik atsiradus valstybei, sukuriamos sąlygos civilizuotam gyvenimui, sudaromos galimybės atsiskleisti aukštesniems sugebėjimams ir pilnai išreikšti žmogaus prigimtį. Todėl valstybė yra aukščiau šeimos ir aukščiau individo, nes pastarieji, kaip vieningo kūno dalys, negali egzistuoti, jei kūnas yra sunaikintas. Valstybė – tai piliečių partnerystė. Pilietybės gavimo kriterijai yra skirtingi, priklausomai nuo valdymo formos. Kaip taisyklė, pilietis yra asmuo, kuris gali dalyvauti, sprendžiant valstybės reikalus.

Aristotelis pabrėžė, kad bendrai gyvenant yra neišvengiama ir būtina, kad vieni valdytų, o kiti būtų valdomi. Jo nuomone žmonės skiriasi “nuo pat gimimo”. Panaudodamas du pagrindinius kriterijus: kiek yra valdančiųjų, ir kieno interesus jie išreiškia, ir palyginės įvairų valstybių santvarką (jo nuomone idealios santvarkos nėra) Aristotelis pateikė naują valstybių klasifikaciją.

Jei valstybė išreiškia visų interesus (monarchija, aristokratija, politėja) jos forma laikytina teisinga. Tironija, oligarchija ir demokratija yra “neteisingos” formos, nes valdančioji grupė vadovaujasi tik savo interesais.

Valstybės formų įvairovę Aristotelis aiškino tuo, kad kiekvienoje valstybėje yra daug skirtingų elementų, iš kurių vienas tampa dominuojančiu. Jo nuomone geriausia valstybė – politėja – yra mišri santvarka, subalansuotai derinanti oligarchijos ir demokratijos elementus. Jos socialinis pagrindas – gausi vidurinioji klasė: “Valdžia gali būti stabili tik ten, kur vidurinioji yra skaitlingesnė už vieną ar abi kitas”, t.y. turtuolius ir neturtėlius. (Beje, anksčiau ir Euripidas, teigė kad būtent vidurinioji klasė “gelbsti valstybes”). Todėl vidurinė klasė būtinai turi dalyvauti valdyme. Palyginės Graikijos polių formas, Aristotelis pažymėjo, kad daugumas konstitucijų yra arba demokratinės, arba oligarchinės, nes 1) vidurinė klasė yra beveik visur neskaitlinga; 2) viena iš dviejų klasių – turto savininkai arba masės tampa dominuojančia jėga ir pakeičia santvarką savo naudai; 3) dominuojantys Graikijoje miestai-valstybės – Atėnai ir Sparta – primetė silpnesniems savo santvarką. Todėl optimali mišri santvarka yra anot Aristotelio labai retas reiškinys.

Prisilaikydamas valstybių klasifikacijos schemos, Aristotelis atkreipė dėmesį į tai, kad politinė santvarka ir jos realus funkcionavimas yra skirtingi dalykai: formaliai demokratinė valdžia gali funkcionuoti kaip oligarchija, o oligarchija gali valdyti demokratiškai. Jis pirmas politinės minties istorijoje pažymi, kad kiekvienai santvarkai būdingos trys dalys: 1) patariamasis organas, kuris svarsto viešus reikalus (skelbia karą ar taiką, sudaro sutartis, leidžia įstatymus, paskiria pareigūnas ir išklauso jų ataskaitas, tarnybos terminui pasibaigus); 2) pareigūnai, arba vykdomoji valdžia; 3) teismai. Kiekvienas iš šių organų gali būti sudaromas demokratiškai arba oligarchiškai. Valdžių pasiskirstymo principas įsigalėjo tik naujaisiais laikais, praėjus 2000 metų po Aristotelio.

Skirtingai nuo Platono, Aristotelis buvo įsitikinės, kad nuosavybė, kaip taisyklė, turi būti privati, nes “kada kiekvienas turės savo interesus, žmonės mažiau skųsis vienas kitu ir padarys daugiau pažangos, užsiimdami kiekvienas savo reikalais”. Kartu jis pabrėžė, kad svarbu išvengti pernelyg didelės turtinės nelygybės.

Aristotelis niekada nepuoselėjo idealios valstybės idėjos ir rėmėsi beveik išimtinai empiriniais faktais. Politinėje santvarkoje Aristotelis atiduoda pirmenybę įstatymams, kurie yra konstitucinio valdymo pagrindas ir būtina moralaus ir civilizuoto gyvenimo prielaida. Kadangi ideali valdymo forma neegzistuoja, bet kokioje valstybėje galima revoliucija. Aristotelis išanalizavo jų priežastis ir priėjo išvados, kad revoliucijos dažniausiai įvyksta dėl yra kokios nors klasės ar grupės nepasitenkinimo, dviejų klasių konflikto, išorinių priežasčių, o demokratijose dėl demagogų įsigalėjimo. Siekiant stabilumo, ypatingą reikšmę turi auklėjimas. Kiekvienas pilietis turi būti mokomas tradicinių antikinei Graikijai dalykų: (1) skaityti ir rašyti, (2) gimnastikos, (3) muzikos ir, galbūt, (4) piešimo.

Aristotelis, kaip ir kiti graikų mąstytojai, laikė miestą-valstybę absoliučiai autonominiu vienetu ir tikėjo, kad polio valdovai turėjo pilną laisvę, priimant politinius sprendimus. “Tuo tarpu miesto-valstybės likimas iš tikrųjų priklausė ne nuo išmintingo vidaus reikalų tvarkymo, o nuo tarpusavio santykių su visu kitu graikų pasauliu ir nuo Graikijos santykių sa Azija rytuose ir su Kartagina bei Italija vakaruose. Prielaida, kad miestas-valstybė gali pasirinkti savo gyvenimo būdą neatsižvelgdamas į šių užsienio santykių brėžiamas ribas, buvo iš principo klaidinga. Platonas ir Aristotelis, kaip ir daugelis kitų protingų graikų, galėjo smerkti vaidingumą ir karingumą, būdingą graikų miestų tarpusavio santykiams, bet, kaip parodė gyvenimas, šios ydos buvo neišnaikinamos, kol miestai liko nepriklausomi” (Sabine & Thorson, 1995: 159).

Senovės Romos svarbiausias politologinis pasiekimas yra legalizmas – požiūris į valstybę kaip teisės kūrinį, piliečių teisinės lygybės pricipo fomulavimas, individo kaip juridinio asmens koncepcija. Iš II-III ą. romėnų teisininkų darbų buvo sudaryti Digestai, kurie imperatoriaus Justiniano laikas buvo išleisti ir Justiniano (arba Romos) teisės pavadinimu vėliau buvo pagrindiniu teisės šaltiniu Europoje iki pat XIX a. pradžios, kada pasirodė Napoleono kodeksas. Romėnų teisė skyrė privačią teisę ir viešąją, liečiančią valstybės reikalus teisę. Privačioji teisė buvo skirstoma į natūraliąją (jus naturale) – abstrakčius teisės principus, civilinę Romos (jus civile) teisę ir jus gentium – kitų tautų, gyvenančių imperijos ribose, paprotinę teisę.

Romėnai pripažino žmonių nelygybę: autoritetingi dėl savo intelekto ar užimamos padėties individams buvo pripažistama dignitas, o kiti, turėję tik libertas – teisę daryti tai, kas neuždrausta įstatymo, turėjo skaitytis su jų nuomone. Kita svarbi sąvoka buvo imperium, pradžioje reiškusi neribotą valdžią, o respublikos laikais įgavusi suvereniteto prasmę.

Markas Tulijus Ciceronas (106-43 p.K.): bene pirmas paskelbė, kad svarbiausia valstybės atsiradimo priežastis buvo poreikis apsaugoti nuosavybę. Respublika yra visų žmonių, viešas reikalas (res publica) ir rezultatas sutikimo teisės ir bendrų interesų klausimais. Teisės pagrindas yra teisingumas, kurio svarbiausias reikalavimas – nekenkti kitiems ir nepretenduoti į svetimą nuosavybę. Ciceronas pasiūlė savo valstybių klasifikaciją, išskyręs tris formas: karaliaus, optimatų (aristokratijos) ir liaudies (demokratija) valdžią. Demokratiją jis skaitė blogiausia forma, o geriausia jo nuomone yra mišri forma, garantuojanti valstybės stabilumą ir teisinę piliečių lygybę. Tobuliausia ir stabiliausia valdymo forma jis skaitė Romos santvarką. Cicerono samprotavimuose yra taip pat tarptautinės teisės pradai: jis kalba apie “tautų teisę”, poreikį vykdyti tarptautinius įsipareigojimus ir sutartis.

Cicerono dėka Europoje tapo plačiai žinoma stoikų (Seneca ir kt.) teisės doktrina, akcentavusi visuotinę prigimtinę teisę, kurios niekam nevalia atimti. Ciceronas rašė: “Vis dėlto yra tikrasis įstatymas, teisingas protas, – atitinkantis prigimtį, galiojantis visiems, nekintamas ir amžinas, įsakmiai raginantis atlikti pareigas, draudimais atgrasantis nuo piktadarysčių. Tačiau jo nurodymus ir draudimus visada vykdo dori žmones, o nedorėliai jų niekada nepaiso. Neleistina pakeisti šį įstatymą kitu, negalima pakeisti ir kurios nors jo dalies, neįmanoma jo panaikinti viso ištisai. Nei senato, nei tautos negalime būti nuo šio įstatymo atleisti.., visas tautas visais laikais saistys vienas, amžinas ir nekintamas įstatymas, vienas bus ir tarsi bendras visų mokytojas ir valdovas Dievas, šio įstatymo kūrėjas, aiškintojas, leidėjas; kas jam nepaklus, bėgs pats nuo savęs ir, paniekinęs žmogaus prigimtį, taip kartu patirs aukščiausią bausmę, net jeigu ir išvengtų viso kito, kas laikoma bausmėmis” (Sabine & Thorson, 1995: 195-196).

Views All Time
Views All Time
12542
Views Today
Views Today
1
0 0