Thomas Hobbes (1588-1679) daugelio laikomas šiuolaikinės politologijos kaip mokslo pradininku. Svarbiausieji jo darbai: Human Nature, or the Fundamental Elements of Policy; De corpore politico, or the Elements of Law, Moral and Politic (1650), De cive (Apie pilietį, 1642) ir kt., reikšmingiausias veikalas Leviathan, or The Matter, Forme and Power of a Commonwealth, Ecclesiastical and Civill (Leviatanas, arba Bažnytinės ir pasaulietinės valstybės medžiaga, forma ir valdžia, 1651).

Hobbeso filosofiją, kurioje centrine sąvoka buvo visuotinis gamtos faktas – mechaniškas judėjimas ir jo dėsniai, galima apibūdinti kaip materializmą. Jis tvirtino, kad valstybė yra rezultatas sutarties, kurią žmonės sudarė tarpusavyje, siekdami garantuoti taiką ir saugumą. Nesantaika ir aistros kyla siekiaņt valdžios, turtų, žinių ir garbės. “Kada žmonės gyvena be valdžios, kuri visiems jiems įkvėptų baimę, jie yra karo būklėje, ir tai yra karas kiekvieno prieš kiekvieną”.Vadovaudamiesi savisaugos motyvu žmonės perdavė valdovui dalį savo teisių, tačiau už tai įpareigojo jį palaikyti taiką ir gerovę. Šitokį teisių perdavimą Hobbes vadino sutartimi (contract). Valdžią jis tapatino su jėga, nes “susitarimai be kalavijo tėra žodžiai ir apskritai neturi galios apsaugoti žmogų”. “Vienintelis būdas įsteigti tokią bendrą valdžią, kuri įstengtų apginti žmones nuo svetimšalių įsiveržimo, neleistų jiems skriausti vienas kito ir užtikrintų jiems tokį saugumą, kad jie galėtų misti savo triūsu ir žemės vaisiais ir gyventi patenkinti – tai sutelkti visą valdžią ir galią vieno žmogaus arba žmonių susirinkimo… rankose; kitaip tariant, paskirti vieną žmogų ar žmonių susirinkimą atstovauti jiems… Kai šitaip atsitinka, tai daugybė žmonių, šitaip susivienijusių viename asmenyje, vadinami valstybe, lotyniškai civitas. Taip atsiranda tas didysis Leviatanas, arba, tiksliau, jei kalbėsime pagarbiau, tas mirtingasis dievas, kuriam mes, valdomi nemirtingojo dievo, turime būti dėkingi už taiką ir mūsų apgynimą” (FICh, 1986, p. 267). Hobbeso nuomone, “valstybė yra vienas asmuo, už kurio veiksmus dėl tarpusavio susitarimo vienas su kitu tapo atsakinga didžiulė dauguma žmonių, kad jis galėtų taip panaudoti visų jų galią ir išteklius, kaip jam atrodys naudinga jų taikai ir bendram gyvenimui”.

Hobbes buvo absoliučios monarchijos šalininkas ir kategoriškai atmetė bet kokį valdžios pasiskirstymą. Jis buvo įsitikinės, kad piliečių polinkis patiems vertinti valdžios veiksmus gali atnešti tik žalą. Jo filosofija buvo individualizmas: yra tik individai, kurie siekia gerbūvio ir saugumo, o tokios sąvokos, kaip visuomenės gėris, bendra valia yra tik fikcijos.

Daugeliu atžvilgių priešingus požiūrius dėstė John Locke (1632-1704). Jo nuomone prigimtinė būklė nėra kiekvieno kova prieš kiekvieną, o atvirkščiai – “taikos, geros valios, tarpusavio pagalbos ir saugos” būklė. Siekdami geriau apsaugoti savo prigimtines teises, žmonės vienijasi į bendruomenę, politinę visuomenę susitarimo pagrindu. Aukščiausia yra įstatymų leidžiamoji valdžia, tačiau ir jos kompetencija turi būti ribota (pav., ji negali atimti nuosavybės be sutikimo). Ji nustato vykdomosios valdžios kompetenciją. Valstybė turi tarnauti visuomenei, gindama jos prigimtines teises išsaugoti gyvenimą, laisvę ir nuosavybę. “Pagrindinis ir svarbiausias tikslas žmonių, susivienijusių į valstybę ir paklūstančius vyriausybės valdžiai, yra savo nuosavybės išsaugojimas”.Jei valdžia nevykdo šių funkcijų, tauta ne tik gali, bet ir privalo ją nuversti ir sukurti naują vyriausybę. Tokiu būdu Locke suformulavo konstitucinės monarchijos ir liberalizmo pagrindus.

Charles Louis Montesquieu (1689-1755). Apie įstatymų dvasią (De l’Esprit des Lois, 1749) – vienas iš žymiausių klasikinės politinės minties kūrinių. Šioje knygoje jis vysto sociologinę valdžios ir teisės teoriją, parodo, kad jų struktūra priklauso nuo tautos gyvenimo sąlygų: klimato ir dirvožemio, veikiančius mentalitetą, menų ir ekonomikos būklės, psichinio ir moralinio temperamento, politinės santvarkos formų, įpročių. Svarbiausias jo tikslas buvo išsiaiškinti, kokios sąlygos reikalingos laisvės išsaugojimui.

Montesquieu atmetė madingą tais laikas sutartinę valstybės kilmės teoriją ir skaitė, kad valstybė yra karų išdava. Laisvė ir lygybė jo nuomone yra baziniai žmogaus prigimties bruožai ir todėl pagrindinis teisės, o kartu ir “valstybinio proto” (raison d’etat) šaltiniai. Laisvę jis suprato kaip protingos sutarties būklę ir skyrė ją nuo nepriklausomybės: “valstybėje, kurioje yra įstatymai, laisvė reiškia galimybę daryti tai, ko reikia norėti, ir nebūti verčiamam daryti tai, ko nereikia norėti”. Laisvė galima tik tokioje valstybėje, kurioje veikia valdžių atskyrimo principas, kurį jis dėsto XI knygoje, pasiremdamas Anglijos politinės sistemos interpretacija. Šio principo užuominų galima įžvelgti jau Platono mišrios santvarkos, aprašytos Įstatymuose, ir Aristotelio koncepcijose, tačiau Montesquieu pirmas aiškiai suformulavo valdžių atskyrimą į tris šakas, kiekviena iš kurių apribojama juridiškai ir funkcionuoja kaip atsvara valdžios organų sistemoje: “Kad nebūtų galimybės piktnaudžiauti valdžia, reikalinga tokia tvarka, kuriai esant skirtingos valdžios sulaikytų viena kitą… Jeigu įstatymų leidimo ir vykdomoji valdžia bus vieno asmens ar įstaigos rankose, laisvės nebus… Nebus laisvės ir tuo atveju, jei teisminė valdžia neatskirta nuo įstatymų leidimo ir vykdomosios valdžios”. Detaliai skirtingų valdžių sąveikos Montesquieu neanalizavo ir neabsoliutizavo jų atskyrimo, pažymėdamas, kad legislatyvinė valdžia privalo atsižvelgti į vykdomosios valdžios poreikius ir turi naudotis ypatingomis teisminėmis galiomis, o vykdomoji valdžia išsaugoja veto teisę įstatymų leidimo sferoje.

Bene svarbiausiu XVIII-XIX a. politinės minties vystymosi rezultatas buvo liberalizmo susiformavimas. Plačiau liberalizmas nagrinėjamas skyrelyje apie politines doktrinas. Čia gi svarbu pažymėti, kad liberalizmas ypač intensyviai vystėsi Anglijoje. Ypatinga reikšmę formuluojant liberalizmo doktriną turėjo teisininko Jeremy Benthamo Fragmentas apie valdžia (Fragment on Government), kuriame išsakoma mintis, kad valdžios pagrindas yra ne susitarimas, o žmonių poreikiai, pirmiausia jų laimės siekimas, ekonomistų Adamo Smitho Tautų turtas (Wealth of nations), Davido Ricardo Politinės ekonomijos principas (Principles of Political Economy, 1817), suformulavusių principą laissez faire – valstybės nesikišimo į rinkos ekonomiką normą. Galiausiai John Stuart Mill esė Apie laisvę (On Liberty, 1859), Apie atstovaujamąją valdžią (Considerations on Representative Government) suformulavo svarbų liberalinį principą, kad žmogus, prisilaikantis skirtingos nuomones, turi teisę būti įtikintas, tačiau negali būti visuomenės, bet kokios daugumos, verčiamos keisti savo požiūrius.

Views All Time
Views All Time
4846
Views Today
Views Today
1
0 0