Thomas Jefferson (1743-1826), Virginijos advokatas, Nepriklausomybės deklaracijos (1776 07 04) autorius (tada jam buvo 33 metai), vėliau tapo trečiuoju JAV prezidentu (1801-1809).

JAV nepriklausomybės deklaracija prasideda žodžiais: “Mes skaitome akivaizdžiomis tiesas: kad visi žmonės yra sutverti Kūrėjo lygiais ir apdovanoti neatimomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvenimą, į laisvę ir laimės siekimą; kad šių teisių išsaugojimui žmonės sukuria vyriausybes, kurių teisinga valdžia grindžiama valdomųjų sutikimu; kad, jeigu kokia nors valstybinė santvarka pažeidžia tas teises, liaudis turi teisę pakeisti ją arba sugriauti ir sukurti naują santvarką…”. Tai buvo pirmas žmonijos istorijoje juridinis dokumentas, įtvirtinęs liberalizmo, tautos suvereniteto ir žmogaus teisių principus kaip politinio gyvenimo normą. Deklaracija tapo pavyzdžiu Prancūzijos 1789 m. Žmogaus ir piliečio teisių deklaracijai ir orientyru demokratiniams judėjimams visame pasaulyje.

James Madison (1751-1836), vienas iš JAV konstitucijos projekto autorių ir artimiausių Jeffersono padėjėjų, ketvirtasis šalies prezidentas (1809-17), gilus civilinės teisės ir konstitucinės teorijos žinovas. Jo didžiulis nuopelnas yra tai, kad juridiškai įtvirtino Nepriklausomybės deklaracijoje paskelbtus principus, sukūrė konkretų valdžių atskyrimo principą, ypač legislatūros, egzekutyvos ir teisinės valdžios balansą. Iki šiol reikšmingi jo suformuluoti rinkimų pravedimo principai, mažumų teisių ir laisvių garantijos. JAV konstitucijoje taip pat pirmą kartą aiškiai apibrėžta federalinės valdžios ir valstijų kompetencija.

Dominavusi XVII-XVIII ą. liberalinė demokratinė kryptis aiškiai atspindėjo augančio trečiojo luomo siekimus, nesuderinamus su absoliutizmu. Atokiai stovi radikali demokratinė pakraipa, asocijuojama su Jean-Jacques Rousseau (1712-1778) vardu.

Jo traktatas Visuomenės sutartis, arba politinės teisės principai prasideda žodžiais: “Žmogus gimsta laisvas, tuo tarpu jis visur supančiotas”. Skirtingai nuo kitų Švietimo epochos mąstytojų, Rousseau kritiškai žiūrėjo į proto galimybes, skaitė, kad protas yra griaunantis, nes naikina pagarbą, ir labiau vertino jausmus ir moralinę intuiciją. Jo žodžiais, “mąstantis žmogus yra sugadintas gyvūnas”, mokslas – tuščio smalsumo vaisius, atimantis tikėjimą. Grynos moralinės dorybės būdingos paprastai liaudžiai.

Jo nuomone žmonių bendruomenė yra svarbiausias dorinantis veiksnys, nes iš jos individai gauna savo moralinius ir dvasinius sugebėjimus ir tampa žmogiški. Iš čia pilietybės sąvokos svarba. Rousseau postuluoja bendros visų piliečių – bendruomenės narių aukščiausiąją valią, kuriai turi besąlygiškai paklusti kiekvienas, ir kartu kalba apie neatimamas individo teises. Taip atsirado laisvės paradoksas: “jeigu kas nors atsisakys paklusti bendrai valiai, visas organizmas privers jį tai padaryti; šitai reiškia, kad jį jėga privers būti laisvą”.

Bendroji valia, anot Rousseau, yra visada teisinga. Aukščiausia valdžia priklauso tik tautai ir negali būti atstovaujama, deleguota kokiom nors instancijoms ar institucijoms. “Liaudies deputatai nėra ir negali būti jos atstovais, jie yra tik įgaliotiniai, jie negali priimti jokių galutinių sprendimų. Bet koks įstatymas, jei jo nepatvirtino betarpiškai pati liaudis, yra negaliojantis, tai apskritai ne įstatymas.”Vienintelė laisva valdžia yra tiesioginė demokratija, įstatymai turi būti priimami plebiscito būdu. Tokiu būdu valdžia tampa liaudies valios įsikūnijimu, jokios garantijos prieš suverenią valdžią nėra reikalingos.

Šitokią laisvės ir valdžios sampratą labai pamėgo radikalai (Robespierre: “Mūsų valia yra bendroji valia”), nacistai ir komunistai (“Partijos valia – liaudies valia”).

Views All Time
Views All Time
2765
Views Today
Views Today
1
0 0